Švento Valentino diena

Vieni (dažniausiai krikščionys), Šv. Valentiną vadina vargšu, kuris išsigąstų, jei pamatytų, kaip mes minime jo nuveiktus darbus ir jo mirties dieną. Jie lyg tai ignoruoja Valentino dieną, bet jai atėjus kai kurie iš jų vis tiek nusiunčia savo draugams, mylimiesiems žinutę apie meilę. Matyt giliai širdyje jaučia, kad diena vis dėl to prasminga, tik mes patys su ja kažką ne taip padarėme.

Kiti švenčia pagal savo supratimą ir nesuka sau galvos, mąstydami ką švenčia, kokia šventės prasmė ir ar iš viso tokia yra: perka širdeles ant kotelių su užrašais „I love you“, rausvus apatinius marškinėlius, tokios pačios spalvos šliures su širdelėmis, gauna dykai (ir neatsisako paimti) prezervatyvus ir į juos panašius dalykėlius, matyt juos naudoja patys ar dovanoja vieni kitiems.

Jaunesni mokyklinukai rašinėja meilės raštelius, karpo iš popieriaus širdeles, pareina iš mokyklos apsiklijavę veidus širdelėmis, iki ausų išsišiepę ir jiems būna labai linksma. Dėl šių mokyklinukų problema ne tokia didelė. Jiems linksma ir tiek, bet jie, taip pat nežino, kas tai per diena.

Kyla klausimas, matant tokius į dvi dalis pasidalijusius žmones, kodėl vieni visai nešvenčia tokios gražios šventės, kaip Valentino diena ir kodėl antrieji taip neoriginaliai, netgi sakyčiau, iškreiptai ją švenčia? Gali būti, kad dėl to, jog visos mūsų šventės tapo „maximinėmis“ ir daugiau mažiau siejamos su pirkimu, alkoholiu, orgijomis ir seksu. Ne išimtis ir Valentino diena, tiksliau, ypač Valentino diena. Nepastebima, nesuprantama tikroji meilės esmė ir tas Valentino dienos šventimas, koks dabar yra, nė iš tolo jos neatitinka.

Reikėtų išsiaiškinti, kokia šventės kilmė, kas tas Valentinas ir ką jis padarė, kad taptų šventuoju bei meilės dienos globėju? Ar verta iš viso šią dieną švęsti ir kaip tą daryti?

Vasario 14-ąją katalikų šventųjų kalendoriuje nurodytas Romos vyskupas Valentinas, kuris buvo nukankintas III amžiuje. Tuo metu Romos imperatorius Klaudijus buvo išleidęs įsakymą, draudžiantį tuoktis, kad kuo daugiau vyrų eitų kariauti. Tačiau šis Romos šventikas užjausdavo jaunas poras ir slapta jas sutuokdavo. Imperatoriaus kariai jį suėmė, kankino, o 270 m. vasario 14 d. nubaudė mirtimi.

Kunigas Valentinas, kaip rodo istorija, buvo santuokinės meilės, šeimos pusėje. Jis rizikavo savo gyvybe tuokdamas mylimuosius, kad šie galėtų gyventi tyrai mylėdami vienas kitą šeimoje, o santuokinė meilė, kaip žinome, yra skaisti ir tyra.

Galbūt šią dieną galėtume skirti pamąstymui apie tai, kas yra tikroji meilė, ar iš tikrųjų taip mylime savo išrinktuosius, kaip sakome, ar netrokštam vienas kitu tik pasinaudoti, pasiekti mums vieniems naudingų tikslų kito žmogaus sąskaita. Ar mūsų meilė, kurią prisiekinėjame, bent jau panaši į tą, kuria myli Dievas, kurią parodė Jėzus, numirdamas ant kryžiaus už žmogų, ar rodome tokią ar bent jau panašią meilę savo vyrams, žmonoms, sužadėtiniams, ar kasdien gyvename ja? Gera proga pagalvoti apie vyro ir moters meilę, jos prasmę ir tikslą. Pamąstyti, ką galime padaryti vienas dėl kito ir ko reikia, kad meilė išliktų, kad draugystė neiširtų. Ar pakaks padovanoti saldainių dežutę, širdelės formos pagalvėlę, ar reikėtų kažko daugiau? O gal reikėtų prisiimti atsakomybę už tą, kuriam sakome “myliu”? Gal pažadėti nors ir sau mintyse: “aš tave gerbsiu, mylėsiu, neįskaudinsiu, galvosiu visų pirma kas tau geriau, o ne kas man?”

Ta “Valentiniška” meilė tokia ir turėtų būti – save dovanojanti. Ką kita darė Šv. Valentinas, jeigu ne laimino norinčius vienas kitam duoti amžiną meilės pažadą?  

Meilė, net ir kartu su kančia, kurią neretai dėl jos patiriame, yra graži, nuostabi ir ją tikrai verta džiaugsmingai minėti. Gal mūsų, kaip krikščionių pareiga pradėti aktyviau švęsti Valentino dieną taip, kaip galbūt pats šventasis Valentinas to norėtų, skelbiant ir palaikant tikros, tyros, santuokinės meilės idėją, o ne ignoruoti ją ir tą dieną slėptis nuo širdelių jūros bei „laisvosios meilės“ skelbėjų.