Martynas Liuteris Velnio gundymas Bažnyčiai

„Tuomet Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, Jis buvo alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei esi Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“. Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: žmogus gyvens ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų“. Tada velnias paėmė Jį į šventąjį miestą, pastatė ant šventyklos krašto ir tarė: „Jeigu esi Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: „Jis lieps savo angelams globoti Tave, ir jie nešios Tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Jėzus jam atsakė: „Taip pat parašyta: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo“. Velnias vėl paėmė Jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas visas pasaulio karalystes bei jų šlovę, tarė: „Visa tai Tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“. Tada Jėzus jam atsakė: „Eik šalin nuo manęs, šėtone, nes parašyta: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk.“ (Mato 4:1-11)

Ši vieta dažnai naudojama, kalbant apie keturiasdešimt dienų pasninką, tačiau joje nekalbama apie mūsų sugalvotus pasninkus. Jei pasninkas nėra įkvėptas jokių poreikių, jokio gundymo ar Dievo paliepimo, jis yra tik pasitikėjimo mūsų pačių atgaila ir fariziejiško pasipūtimo kvailystė. Čia minimas pasninkas kilo iš būtinybės. Paulius rašė: „Bet viskame pasirodome Dievo tarnai: su didele kantrybe skausmuose, sunkumuose, suspaudimuose, plakimuose, įkalinimuose, sąmyšiuose, darbuose, budėjimuose, pasninkuose…“ (2 Kor. 6:4,5). O Kristus apie pasninką kalbėjo kaip apie gedulą: „Ar gali vestuvininkai gedėti, kai su jais yra jaunikis? Bet ateis dienos, kai jaunikis bus atimtas ir tada jie pasninkaus.“ (Mato 9:14). Kristus pasninkavo dykumoje, nes joje nebuvo ką valgyti. Jis nepasirinko jos pats; Jis nenuėjo į ją, paklusdamas kažkokiems vienuoliškiems įsakymams. Ne, Šventoji Dvasia nuvedė Jį į tą vietą. Taigi, šios Šv. Rašto eilutės visiškai nereikia naudoti, kalbant apie pasninką. Ją reikia nagrinėti, pamokslaujant apie gundymus, kuriuos Kristus atlaikė, pasitikėdamas Dievo žodžiu. Tuo Jis paliko pavyzdį mums. Šiandien aš noriu kalbėti apie gundymus Bažnyčiai, o ne asmeniškai krikščioniui.

Velnio gundymas Bažnyčiai per persekiojimus. Pradžioje šėtonas puolė Bažnyčią per „pasninką“, t.y. per persekiojimus ir visokius fizinius pažeminimus, kuriuos patyrė tiek judėjai, tiek pagonys. Šiame pirmame gundyme velnias nenaudojo prieš juos jokio Dievo žodžio. Jis tik sukėlė tokią situaciją, kurioje juos spaudė įvairios problemos ir apostazė buvo vienintelis išsilaisvinimas iš jų. Velnias sakė Kristui: „Pasakyk, kad šie akmenys pavirstų duona“ ir jis gundo beveik kiekvieną krikščionį alkiu, troškuliu, visokiu blogiu, kentėjimais ir baime. Tokios jo atakos turi nemažą sėkmę. Daug krikščionių, patirdami kentėjimus dėl savo tikėjimo ir pastatyti prieš pasirinkimą atsisakyti jo arba būti nukankintiems, pasidavė ir atsižadėjo savo krikšto ir tikėjimo. Tačiau kiti išsilaikė tvirtais. Jie pasirinko kankinimus, todėl pirmieji krikščionybės amžiai teisingai vadinami „šventųjų kankinių amžiumi“.

Šventieji kankiniai pasipriešino tironams tais pačiais žodžiais kaip Kristus velniui: „Ne viena duona bus gyvas žmogus, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų“. Velnias pirmiausia puolė Kristų, o paskui ir visą Bažnyčią. Tačiau tų laikų tikintieji nebuvo įsikabinę į šį laikiną gyvenimą. Jie pasipriešino velniui ir parodė, kad Dievo žodis yra žymiai svarbiau jiems už žemiškas gėrybes. Jie jokia kaina nesutiko atsižadėti Dievo žodžio. Po ilgų kentėjimo metų šis gundymas atsitraukė; Konstantinas po pergalės prieš Licinijų uždraudė persekiojimus prieš krikščionių Bažnyčią.

Velnio gundymas Bažnyčiai „šviesa“. Po fizinio gundymo prasidėjo dvasinis ir taip vyksta visada. Netikra doktrina gundo Bažnyčią atsitraukti nuo tikėjimo. Velnias prisistato kaip šviesos angelas ir jo elgesys visiškai neprieštarauja Šventajam Raštui. Jis, norėdamas apgauti tikinčiuosius, cituoja Biblijos vietas. Dabar jis ateina ne kaip gąsdinantis velnias, o kaip „šviesos“ angelas, atnešantis erezijas. Pradžioje jis darė taip per tokius kaip Ebionas, Marcionas ir kitus; vėliau per Arijų ir panašius į jį. Iš pradžių tikintieji bandė nutildyti juos, bet Konstancijaus dėka jie įgavo tokią valdžią, jog visoje Rytų bažnyčioje tik du vyskupai liko ištikimi tikrajai doktrinai. Galiausiai Mahometas ir jo pasekėjai pasigriebė šią ereziją ir padarė Kristų suvokiamą žmogiškam protui, tuo keldami pavojų krikščionybei iki šių dienų.

Velnias matė, kad nors daug persekiojamų krikščionių išsižada tikėjimo, vis dėlto daug jų lieka ištikimais Kristui. Bažnyčia toliau augo, todėl šėtonas nusprendė pakeisti savo taktiką. Jis tarsi sakė: „Jūs, krikščionys, viską iškenčiate dėl meilės Dievo žodžiui. Gerai, štai jums žodis: „Jis įsakys savo angelams saugoti tave visuose keliuose. Ant rankų jie nešios tave, kad neužsigautum kojos į akmenį.“ (Psal. 91:11,12). Velnias jau nebuvo toks kaip anksčiau; dabar jis negundė krikščionių pasauliu, o vedė juos į šventąjį miestą, ant šventyklos bokštų. Ant šventyklos bokštų, bet ne į pačią šventyklą! Čia apsimetėlis ypatingai pabrėžė Dievo žodžius: „Jis įsakys savo angelams saugoti tave visuose keliuose“, t.y. visuose pašaukimo keliuose. Velnias siekia, kad mūsų mąstymo būdas tik išoriškai atitiktų Dievo žodį, o iš tiesų būtų priešingas jam. Jis nori išmokyti mus gundyti Dievą, tačiau skraidyti ore ir nerti žemyn nuo šventyklos bokštų yra balandžių ir žvirblių, o ne žmonių užsiėmimas.

Bažnyčia apsigina nuo šio gundymo, atidžiai studijuodama doktriną. Jei mes norime pasipriešinti šiai velnio atakai, mums reikia kažko, ko kūnas ir kraujas neturi. Mums reikia Šventosios Dvasios pagalbos; mums reikia atidžiai studijuoti Dievo žodį ir teisingai naudoti jį. Velnias sugeba priversti Bibliją kalbėti jo naudai. Tai mes aiškiai matome Kristaus – geriausio Mokytojo gundyme. Todėl neleiskite, kad melagingos ir eretiškos dvasios, rėkdamos: „Štai čia yra Šv. Raštas, štai čia yra Dievo žodis“, nugalėtų jus. Pasipriešinkite joms tuo pačiu Šv. Raštu kaip Kristus. Eretikai, apsimetę Dievo žodžio skelbėjais ir saugotojais, yra patys didžiausi jo priešai ir atkakliausi jo persekiotojai. Tokiems, kurie nori pasinaudoti Biblija ir jos pagalba uždengti savo melą, reikia atsakyti: „Ne, pone, man neužtenka vien to, kad tu sakai, jog Dievo žodis kalba tavo naudai. Aš negaliu gundyti Dievo. Tu naudoji Dievo žodį, bet pažiūrėkime ar teisingai. Įrodyk, kad viskas, ką tu teigi, sutinka su tuo, ką nori pasakyti Šventoji Dvasia. Mano Viešpats neužpyks ant manęs, jei aš nepriimsiu Jo žodžio taip, kaip tu bandai pateikti jį.“ Velnias ir eretikai dažnai naudoja Dievo žodį, bet daro tai neteisingai.

Šio antrojo gundymo metu, kai velnias apsimetė šviesos angelu, krikščionybė buvo atakuojama daugybe erezijų, kurios trikdė tikinčiųjų sąžines. Kaip paprastas žmogus, turintis tik paviršutinišką Šv. Rašto suvokimą, gali apsiginti nuo tokių, kurie naudojasi terminais „Dievo žodis“, „Dievo vardas“, „Dievo šlovė“? Tokioje situacijoje Dievas turi suteikti mums ypatingą pagalbą per savo dievobaimingus tarnus, jaučiančius atsakomybę, arba apsaugoti mus per ypatingą Šventosios Dvasios įkvėpimą. Kitu atveju, nėra jokios išeities. Nepaisant gudraus velnio puolimo krikščionybė atlaikė šį pilną pavojų ir klaidžiamokslių periodą ir išliko iki šios dienos. Dievo žodis ir ištikimi Jo tarnai išsaugojo mūsų tikėjimą ir išpažinimą, kad Jėzus Kristus yra tikrasis Dievas, amžinasis Tėvo Sūnus ir kartu Žmogus, gimęs iš Mergelės Marijos.

Velnio, kaip šio pasaulio dievo, gundymas Bažnyčiai. Jis, pažadėdamas valdžią ir garbę, gundo ją nepaklusnumui. Galiausiai, kai velnias jau nebegalėjo daugiau slėptis po klaidžiamokslių kauke, nes tapo per daug atpažįstamas, jis griebėsi kraštutinio būdo, kuriuo pradėjo ruošti Antikristo ir antikrikščioniškos imperijos atėjimą. Jis sakė Kristui: „Visa tai atiduosiu Tau, jei pagarbinsi mane“. Velnias, norėdamas užimti Dievo vietą, griebiasi šio paskutinio dalyko. Jis jau neateina, naudodamasis Dievo žodžiu; Šv. Raštas jau nedomina jo. Dabar jis pradeda skleisti melą, panašų į šį: „Visa šlovė ir valdžia, kurią matai, yra atiduota man.“ (plg. Luko 4:6). Jis pažada neįvykdomą dalyką: „Visa bus tavo“, bet su viena sąlyga: „Jei pagarbinsi mane“. Nuo Bažnyčios atsako į tai priklauso jos garbė ir ramybė. Čia velnias kalba jau apsimetęs ne žmogumi ar šviesos angelu, o dievu, siekiančiu šlovės. Jis nori būti aukščiau už Dievą, t.y. už Dievo žodį, kaip ir skaitome Danieliaus bei Pauliaus pranašystėse. Romos bažnyčia visiškai pasidavė šiam gundymui. Velnias apgavo ją ir ji pradėjo melstis Mergelei Marijai bei šventiesiems; ji padarė iš jų mūsų užtarėjus. Tuo ji ne tik atmetė Kristų kaip vienintelį Užtarėją, bet ir Kristus Tarpininkas tapo Kristumi Teisėju. Roma moko žmones pasitikėti žmogišku teisumu, indulgencijomis ir vienuoliškomis normomis, tuo iškreipdama Evangeliją ir sakramentus. Ji tyčiojasi iš nuodėmių atleidimo. Ji nuklydo netgi iki to, jog laidojimas su vienuolio rūbu garantuoja nuodėmių atleidimą. Ji bando įtikinti žmones, kad jų atgaila ir išpažintis jau pačios iš savęs užtikrina nuodėmių atleidimą. O kokia didžiulė bjaurastis yra mišios! Roma tikina, jog jos yra svarbiausia religijos materija, nors tai visiškai prieštarauja Dievo paliepimams ir Kristaus Evangelijai. Kaip tai įmanoma? Tai įmanoma dėl velnio duoto pažado: „Viskas bus tavo“, t.y. „Aš, velnias, šio pasaulio viešpats, būsiu su tavimi ir duosiu tau valdžią visiems šio pasaulio siūlomiems dalykams. Tau reikia tik išpildyti vienintelę sąlygą: veidmainiškai mokyti to, kas iš tiesų yra melas, ir nekalbėti nieko apie tikėjimą. Jei tavo dievas bus tavo pilvas, tu turėsi pačią didžiausią šio pasaulio šlovę. Vykdyk vienuoliškus įsakymus ir paliepimus, prieštaraujančius Dievo žodžiui, Evangelijai ir tikėjimui bei sakyk: „Tai yra Dievo žodis ir paklusnumas Bažnyčiai“. Be jokių sąžinės priekaištų tvirtink, kad štai tokia turi būti bažnyčia, nors visa tai akivaizdžiai prieštarauja Dievo žodžiui. Bandyk atimti iš Kristaus Jo karalystę ir kunigystę, ir prisiimk jas sau, kad taip galėtum klaidinti ir išnaudoti krikščionis. Taip tu pagarbinsi mane, o aš gausiai atlyginsiu tau garbe ir turtais bei viešpatavimu visiems karaliams, visoms žemiškoms jėgoms ir suteiksiu garbę būti vienintele teisinga ir šventa bažnyčia taip, kad net mažiausio tavo vienuolio bijos visi išmintingiausieji ir stipriausieji. Tie, kuriuos tu pripažinsi, klestės ir bus laikomi šventaisiais, o tie, kuriuos tu pasmerksi, bus sunaikinti. Tau atiduosiu visa tai, o tu garbinsi mane kaip „galybių dievą“, saugantį tave nuo visko. Tu garbinsi mane, mylėdamas auksą ir sidabrą, valdžią ir garbę. Aš esu visų šių dalykų viešpats ir juos suteiksiu tau. Aš būsiu tavo dievas, tau jau nebereikės Dievo žodžio, nebent tu norėsi pasinaudoti juo „galybių dievo“ naudai.“ Kaip gražiai visa tai skamba!

Bažnyčia apsigina nuo šio pagundymo per Evangeliją. Mes pergyvenome iš tiesų baisų kritimą. Jei žmonės gina demoniškas doktrinas; jei jiems atrodo, kad jos neprieštarauja Šv. Rašto mokymui; jei jie bando įtvirtinti jas jėga ir veidmainiškais metodais; jei jie teršia Dievo žodį, piktžodžiauja jam ir persekioja jį, argi tai nereiškia nusigręžimo nuo Dievo ir velnio garbinimo? Argi tai nereiškia atimti sostą iš Dievo ir pasodinti į jį velnią? Paulius sako, kad „paskutinėmis dienomis žmonės paliks tikėjimą, pasiduos klaidinančioms dvasioms ir demoniškiems mokymams, veidmainiškiems melo skelbėjams, turintiems sudegintą sąžinę.“ (1 Tim. 4:1,2). Visa tai jau užklupo Bažnyčią, bet mes turime viltį, kad tai, kas pasakyta mūsų šiandien nagrinėjamoje Evangelijos vietoje, atneš galą visam šiam blogiui. Tai, ką Kristus sakė velniui: „Eik šalin, šėtone“, šiandien Bažnyčia sako per Evangeliją. Šiomis dienomis velnio karalystės charakteristikos yra apšviestos. Susirinkimuose, kuriuose skelbiamas Kristaus žodis, šis apsimetėlis, sėdintis ne tik ant šventyklos bokštų, bet ir pačioje Dievo šventykloje, jau yra mirtinai sužeistas ir greitai bus galutinai sunaikintas Viešpaties atėjimo šlove. Jau šiandien Evangelija kovoja su klaidingu garbinimu ir paklusnumu Dievui. Ji sako: „Viešpatį Dievą garbinsi ir Jam vienam tarnausi“. Taip pat pasakyta: „Visi žemės karaliai Jį garbins ir visos žemės tautos Jam tarnaus“ (Psal. 72:11). Mes garbiname Kristų dvasioje ir tiesoje tada, kai pasitikime Juo pagal Evangelijos pažadus ir suvokiame, jog tik Kristaus dėka Dievas yra mylintis mus Tėvas. Mes tarnaujame Dievui tada, kai darome tai, ką Jis įsakė daryti pagal mums skirtą pašaukimą; ir darome tai ne norėdami sulaukti žmonių pagyrimų, o Dievo šlovei ir kitų gerovei. Būtent taip mes turime mokyti žmones ir rauti iš jų širdžių antikrikščioniškas doktrinas bei pasitikėjimą jomis. Aš viliuosi, kad angelai, tarnavę Kristui dykumoje, šiandien yra taip pat su mumis ir tamsos karalystė bus nublokšta į pragaro gilybes kartu su musulmonų, popiežininkų ir panašių į juos nedorumais. Amen.

„La iglesia es tentada por satanas“
Versta iš ispanų k.
Asmeninė biblioteka