Pragaištinga srovė

„Tai juk nuostabu!“ sušuko Markas, panardinęs irklą į vandenį. „Mėgstu baidares!” Džoelis atsisuko į savo draugą: „Taip, žinojau, kad tau patiks“, tarė jis ir kaip tikras ekspertas pasuko savo baidarę upės tėkmės kryptimi. Dvi baidarės skriejo vandeniu link krioklio. Prieš juos atsivėrė nuostabus slėnis.
Kelioms minutėms vaikinai nutilo. Markas nebuvo tikras, ar reikia Džoeliui primint tai, kas įvyko ryte. Bet visgi jie geriausi draugai. „Ei… atsiprašau dėl to, kas įvyko mano namuose…“ Džoelis tylėjo. „Ei, nekankink manęs…“ tyliai prabilo Markas. „Negaliu patikėt, kad žiūrėjai į tuos dalykus…“
Markas klusniai sekė Džoelį mintimis vis grįždamas į rytą.

Kai Džoelis atėjo aplankyt Marko, jo mama pasiūlė užlipt į sūnaus kambarį. Markas sėdėjo ten. Staiga atsivėrė durys.
Markas skubiai spragtelėjo pelės klavišą, tačiau buvo per vėlu: Džoelis pamatė tai, kas buvo ekrane.
„Markai, kas tai?“
Jis skubiai išjungė kompiuterį, nenorėdamas prabilti.
„Nieko. Jau eime?“
„Kaip tai nieko? Aš mačiau tas nuotraukas…“
„Juk čia nieko tokio“
„Kaip tai nieko tokio? Tai šlykštu. Tai žemina moterį.“
Markas ir toliau bandė paaiškint draugui, jog tai buvo pirmas kartas, kai jis apsilankė šioje svetainėje. Be to, tai dar jo neįtraukė. Jis tik žiūrinėja ir visiškai valdo situaciją. Markas tvirtino, kad ten vedė tik smalsumas. Bet kada galima atsitraukt.

Džoelis nieko neatsakė. Tik giliai įleido irklą į vandenį.
„Štai jis – krioklys. Dabar nutempkime valtis į krantą.“
Tačiau Marko galvoje knibždėjo kita idėja. Nejaugi įdomu į krioklį žiūrėt nuo kranto? Neklausydamas draugo, jis pasileido žemyn upe, link krioklio.
„Markai, kur tu plauki? Plauk čia! Srovė tave įtrauks ir nusineš.“
„Aš tik noriu geriau įsižiūrėti! Susitiksim arčiau krioklio.”
Nebūk kvailys! Tu gali nukęsti!“
„Nejaugi. Aš žinau, kada atsitraukt“,- mąstė tyliai Markas.
Krioklys vos už 50 metrų. Srovė stiprėjo. „Nejaugi toks didelis pavojus priartėti dar šiek tiek arčiau?“
„Markai, tave įtrauks!“ šaukė draugas nuo kranto.
Tačiau Markas jau nebegirdėjo savo draugo. Bangų griausmas užgožė visus kitus garsus.
„Kodėl Džoelis mano esąs ekspertas? Tik dėl to, kad vasarą dirba gidu nereiškia, jog jis žino viską. Aš jam parodysiu! Priplauksiu prie pat krašto ir apsisuksiu. Lengviau nebūna!”
Markas ėmė jaust, kad vis silpniau valdo baidarę. Liko tik 15 metrų. Jau buvo galima matyt krioklį. Dar keli yriai…

Staiga vanduo po jo baidarė įsuko jį ir, taškydama vandeniu, ėmė sukti ratu.
Štai tada Marko protas atsivėrė: „Ne, aš nenorėjau to! Aš tenorėjau pažiūrėt iš arčiau!”
Srovė nunešę Marką žemyn. Džoelis nusileido ir šoko į vandenį ieškot draugo.
„Kiek laiko jis po vandeniu?“ nesustodamas savęs klausė Džoelis.
19…20…21…
„Markai!” Džoelis šaukė nesustodamas. Srovė išspjovė tuščią valtį.
26…27…28…
„Kur vandens paviršius?“ Markas buvo išsigandęs. Jis nežinojo, kur jam plaukti. Jis nebeturėjo jėgų mosikuot rankom. Staiga jis išvydo šviesą virš savo galvos. Ėmė plaukt į ją ir išniro iš vandens.
Džoelis ištiesė virvę. Markas ilgai jos nepaėmė į rankas. Buvo per silpnas net galvą pakelti. Tačiau vos įgavę jėgų čiupo virvę prieš pat srovei įtraukiant jį po vandeniu.
„Laikykis, Markai, laikykis…“ guodė draugas.
Pajutęs tvirtą žemę po kojomis, jis norėjo atsistot, bet griuvo vos palietęs paviršių.
„Ačiū Dievui tu sveikas. Juk sakiau neplaukt link krioklio…Galvojau ten saugu…“
„Niekada nėra saugu prieit prie krašto. Kai pajusi pavojų, gali nebebūt kelio atgal. Štai kodėl tai taip pavojinga.“
„Taip, tu turbūt teisus“, sumurmėjo Markas.
Sėdėdamas ant upės kranto, permirkęs, bet saugus, Markas mąstė apie tai, kas ką tik nutiko. Jis džiaugėsi, kad liko gyvas. Tada, tarsi per sapną, jis nukeliavo atmintimi atgal į rytą. Jis vėl save išvydo sėdintį prie ekrano.
Markas suprato, kad krioklys nebuvo vienintelis dalykas, nuo kurio jis turėjo atsitraukt, kol nepasidarė per vėlu.
Ne mes valdome sroves, o jos mus.
Ar Tavęs netraukia srovė, kurią manai valdantis?