Atleisti – tai sugrąžinti praeitį į vietą

Patyrus išdavystę, atleisti norisi mažiausiai. Tačiau atleidimo reikia ne skriaudikui, bet mums patiems, kad galėtume toliau ramiai gyventi ir viduje nekaupti neigiamų jausmų. Išdavystė, skaudūs žodžiai, abejingumas, smurtas… Visi puikiai pažįstame tą skausmą, kurį sukelia kito neapdairus, o kartais ir tyčinis elgesys. Jaučiamės įskaudinti, išduoti, nuvertinti, nepasitikime savimi ir aplinkiniais. Nuskriaudęs žmogus tampa blogio įsikūnijimu, kurį norėtume nubausti, priversdami patirti tokius pat sunkius išgyvenimus. Toks užgniaužtas skausmas yra tikri nuodai mūsų protui, širdžiai ir santykiams. Gromuliuodami patirtą skriaudą tik švaistome energiją, ilgainiui tampame pagiežingi ir pikti, liejame apmaudą aplinkiniams, nesusijusiems su išgyvenamu skausmu. Vengiant atleisti, praeitis nepalieka mūsų, o senų įvykių keliami jausmai ima vyrauti dabartyje, taip atimdami galimybę ramiai džiaugtis šiandiena.

Atleidimas padeda gydyti vidines žaizdas, ateina palengvėjimas, sumažėja mus nuvylusiam asmeniui jaučiamos neigiamos emocijos, todėl atsiranda galimybė atkurti santykius. Gebėjimas atleisti augina teigiamas žmogaus savybes, meilės jausmą, stiprėja abipusis pasitikėjimas bei fizinė sveikata.

Atleidimas – tai procesas, kuriuo siekiama sugrąžinti sugriautų santykių pusiausvyrą, atgauti emocinę ramybę, savivertę ir orumo jausmą. Pagaliau rasti naują bei deramą santykį su skriaudiku, išmokti pamokas, kelti naujus tikslus ir judėti toliau. Atleidimas grąžina praeitį į jai skirtą vietą ir leidžia ramiai kurti šviesią ateitį.

Vis dėlto kai kurie žmonės niekada neatleidžia ir nepamiršta – jie visam laikui lieka nuskriaustieji. Konkrečioje situacijoje tapę aukomis tokie žmonės tiesiog susigyvena su savo žaizda. Tai neišvengiamai paveikia ir ateities santykius, ir suvokimą, kuo aš save laikau, todėl žaizda gali niekada neužgyti. Turime atleisti ir prisiminti tik tai, ką būtina prisiminti. Išmokti skriaudos pateiktas pamokas: kad išlikome, kad atradome kažką nauja, kad tapome kantresni, kažką darome geriau.

Kodėl sunku atleisti?

Priežasčių, dėl kurių sunku atleisti, yra daug. Dažnai tiesiog nesuprantame, ką reiškia atleidimas, arba esame užvaldyti keršto idėjos. Pykčio laikymas gundo dėl kontrolės bei pranašumo teikiamos pozicijos, dėl aplinkinių teikiamos užuojautos arba dėl požiūrio į patį atleidimą. Šios priežastys destruktyvios. Visgi kartais jos turi pateisinamą pagrindą, kai atleisti dar nesame pasirengę. Atleidimas yra procesas, kurio pradinės stadijos dar neleidžia žmogui lengvai pamiršti patirto kartėlio, bet po truputį einama atleidimo keliu.

Keršto troškimas yra viena dažniausių kliūčių atleisti. Žmogus dėl įvairių priežasčių gali pasijusti išnaudotas, pažemintas, o tokiai būsenai gydyti vienintelis tinkamas vaistas atrodo lygiavertis atsakas. Kerštaudami siekiame teisybės, tikimės sumažinti skausmą bei priversti patį skriaudiką išgyventi savo poelgio baisumą. Keršto siekimas neišsivystė savaime, jis turi savo istoriją – ankstesniais laikais išlikdavo žmonės, kurie galėdavo numatyti priešų atakas ir užbėgti joms už akių. Atsilygindami priešui jie išlaikydavo savo socialinį statusą, aplinkinių pagarbą. Be to, pranešdavo nubaustam žmogui, kad tam tikras elgesys yra netoleruotinas. Keršto siekimas yra toks senas ir dažnas, kad laikomas instinktyvia reakcija į skriaudą.

Tačiau trokšdami keršto sumokame savo laiku, fizine ir psichine energija. Kerštas atneša atokvėpį, bet ne palengvėjimą. Jis nenumalšina įsiūčio ir neatneša teisingumo. Jis tik sukuria atpildo ratą – patyręs skriaudą žmogus keršys skriaudėjui, o šis vėl jam. Atjautos ir supratimo mažėja, meilė blėsta. Kevinas Carlsmithas savo eksperimento metu sukėlė žmonėms skriaudą ir daliai jų sudarė galimybę atsikeršyti. Dalyviai manė, kad kerštas jiems padės pasijusti geriau, tačiau tokią galimybę turėję tiriamieji nepasijuto laimingesni. Taigi palengvėjimo neatneša nei keršto troškimas, nei įvykdymas.

Vis dėlto nereikėtų skubėti atleisti. Dažnai skuboto atleidimo priežastis yra žmogaus noras būti geram arba palaikyti harmoningus santykius, baimė konfliktuoti. Tačiau skausmas nedingsta, priešingai, giliai širdyje gali vystytis kandumas bei pagieža. Toks elgesys trukdo geriau save pažinti, griauna artumą, leidžia agresoriui toliau elgtis blogai.

Neatleisdami, pykdami ir kaltindami, leidžiame skriaudikui pasijusti galingam ir valdingam. Teisuoliškas pyktis suteikia žvalumo, tampa natūralesnis nei džiaugsmas, ramybė ar laimė, tačiau ilgainiui gali tapti vieninteliu jausmu, kurį galime išgyventi.

Greitas atleidimas su nutylėtu kaltinimo ir žeminimo prieskoniu suteikia aukai vidinio pranašumo jausmą. Tokiu atveju žmogus neperdirba išgyvenamų emocijų ir išlieka neįsisąmonintoje aukos pozicijoje, kurioje skriaudikas laikomas moraliai žemesniu ir atleidimas neįvyksta. Kartais žmogus tapatinasi su nekaltos aukos vaidmeniu, taip sulaukdamas palaikymo ir simpatijos, tačiau tai nepadeda išgydyti skausmo, o tik palaiko ir augina savanaudišką ego ir pažeistą žmogaus orumą.

Atleisti trukdo ir klaidingi įsitikinimai, kad pykdami ir kaltindami baudžiame skriaudiką. Visi girdėjome nuskriausto žmogaus atsakymus, kai jiems siūloma pagalvoti apie atleidimą: „Nejaugi turiu viską pamiršti?“, „Negaliu užgniaužti pykčio ir nuoskaudos, kaip galiu atleisti?“, „Ar gali žmogus, padaręs tokį didelį nusikaltimą, vaikščioti laisvas ir nenubaustas?“ Į visus šiuos nuogąstavimus galima atsakyti: „Žinoma, ne“. Atleidimas nereiškia, kad pritariame blogam elgesiui, skatiname jį, nepaisome teisingumo ar pasiduodame. Atleisdamas žmogus pripažįsta įvykusią skriaudą ir jos padarytą žalą, tačiau pripažįsta ir išgyvena kilusius jausmus. Tai nėra kilnus pasigailėjimas ar paskubomis ištartas žodis „atleidžiu“. Atleidimas – tai kelionė, po kurios ateina palengvėjimas. Jis svarbus ne skriaudikui, o aukai, kuri suvokia, kad neapykanta ją griauna. Atleidimas išvaduoja nuo nemalonių emocijų ir taip sugrąžinama kontrolė išoriniam ir vidiniam gyvenimui.

Atleidimui reikia subręsti

Gebėjimas atleisti auga su patirtimi, jo mokomasi. Mullet Girard, atlikusi gebėjimo atleisti tyrimus JAV ir Azijoje, išskyrė šešias atleidimo stadijas, siejamas su žmogaus branda.

1. Kerštaujantis atlaidumas: atleisiu skriaudikui, tik kai šis bus nubaustas ir kentės ne mažiau negu aš.
2. Sąlyginis atleidimas: atleisiu, kai atgausiu tai, ką iš manęs paėmė. Toks atleidimas būdingas 9–10 amžiaus vaikams.
3. Tikimybinis atleidimas: galiu atleisti savo artimiesiems, net jeigu neatgaunu to, kas iš manęs paimta. Šis požiūris ima vyrauti sulaukus15–16 m. amžiaus.
4. Teisiškas atleidimas: atleidžiu, nes taip pasielgti skatina mano religiniai ar filosofiniai įsitikinimai. Toks atleidimas paplitęs tarp jauno ir vidutinio amžiaus žmonių.
5. Atleidimas kaip socialinė harmonija: atleidžiu, nes noriu palaikyti gerus santykius.
6. Atleidimas kaip meilė: atleidžiu, nes man tikrai rūpi kiekvienas žmogus ir noriu palikti galimybę atnaujinti santykius.

Pirmosios stadijos būdingos vaikams, tačiau gali išlikti ir suaugus, tačiau vaikai peršokti per kelias stadijas į priekį negali. Su amžiumi gebėjimas atleisti didėja, nes žmonės, išgyvenę savo pačių padarytas klaidas, lengviau supranta kitus. Bręstant gilėja suvokimas, kad nė vienas nėra tobulas. Patirtis išmoko, kad nešiojamas pyktis neteikia pozityvumo, o tik iššvaisto geras emocijas ir jėgas.

Atleidimo etapai

Atleidimui svarbi empatija – gebėjimas įsijausti ir suprasti kito asmens jausmus. Nors iš pradžių tai ir atrodo neįmanoma užduotis. Atleidimo keliu žingsniuodamas žmogus pradeda įvykį matyti plačiau, bando įsijausti į kito vaidmenį ir suprasti jo motyvus. Chriso MacKennos teigimu, saugioje aplinkoje žmogus gali peržengti vertinimą „geras ir blogas“, „kaltas ir nekaltas“ ir pamatyti save bei skriaudiką tokius, kokie jie iš tiesų buvo patirtoje situacijoje. Bandydami be kaltinimo atpažinti savo ir skriaudiko indėlį į įvykį, mes peržengiame savo egocentriškas nuostatas bei nustoję žvelgti į skirtumus priešiškumu bandome atrasti bendrumą net su tais, kurie mus nuvylė. Derėtų prisiminti, jog laikydami kitą blogio įsikūnijimu, patys geresni netapsime. Žinoma, tai pritaikoma ne visoms situacijoms, kai kurie įvykiai palieka mūsų gyvenime per daug gilias žaizdas, neleidžiančias suprasti mus įskaudinusio žmogaus.

Pirmas žingsnis atleidimo link – sąmoningas sprendimas išsivaduoti iš apmaudo. Būdami šalia skriaudiko jaučiamės bejėgiai, kančia paralyžiuoja mintis. Kartais geriau suprasti savo išgyvenimus ir situaciją padeda tiesiog fizinis ar psichologinis nutolimas. Psichologinis, kada randame laiko ir ramią vietą ar žmogų, su kuriuo galime apsvarstyti situaciją bei suvokti savo jausmus. Fizinis išsiskyrimas ypač aktualus, kai kyla grėsmė psichinei ar fizinei sveikatai, pavyzdžiui, šeimose, kuriose partneris smurtauja.

Svarbiausias etapas atleidžiant – darbas su savimi. Jis padeda atsikratyti didelės emocinės naštos, atneša palengvėjimą, išsilaisvinimą iš apmąstymų apie skriaudos situaciją. Atleidimas yra ilgas ir sudėtingas procesas, kai, judėdami nuo vieno etapo link kito, dažnai grįžtame ir vėl žengiame į priekį. Taip kankinami išgyvenimų svyruojame pirmyn ir atgal.

Atleidimą, kaip procesą, geriau suprasti padeda populiarus Enrighto modelis, sudarytas iš keturių pagrindinių etapų.

1. Atskleidimo etapas. Žmogus pripažįsta įvykusią skriaudą bei savo pyktį ir kai kuriais atvejais gėdos jausmus. Pyktis šiame etape yra normali reakcija. Šiuo metu žmogus ima suvokti, kiek daug emocijų ir energijos sugeria pakartotinis situacijos išgyvenimas. Kiti lygina savo ir skriaudiko padėtis, jausdamiesi silpnesni. Šiame etape suvokiama, kad patirta skriauda gali turėti neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, paliktas vyras liks vienišas.

2. Sprendimo etapas. Suvokiama, kad bandymas kovoti su blogomis emocijomis skausmo nenumalšina, todėl ieškomi kiti sprendimai. Svarstoma galimybė atleisti.

3. Darbinis etapas. Nukentėjusysis stengiasi suprasti skriaudiką ir jo elgesio priežastis. Bandoma pažvelgti į kontekstą, juk kartais žmogus nesąmoningai kartoja savo tėvų elgesio modelius, nesuprasdamas, kad toks jo elgesys skaudina kitus. Bandydami įsijausti į kito vaidmenį einame gailestingumo linkme, kol visiškai išsivaduojama iš skausmo gniaužtų.

4. Gilinimosi etapas. Žmogus pradeda atrasti teigiamą išgyventos kančios pasekmę. Suprantame, kad patys nesame tobuli, praeityje skaudinome kitus. Vėl pasijuntame normaliai, suvokę, kad ne mes vieni kenčiame, kad tai žmogiška ir natūrali būsena. Po skaudžios patirties gali atsirasti netgi naujų tikslų gyvenime.

Gyvenimas yra istorija, kurią gyvename ir pasakojame sau. Atleidimas – tai gebėjimas judėti pirmyn, verčiant kitą puslapį, o skausmus paliekant praeityje. Puoselėjamas pyktis ir apmaudas išstumia į tamsų gyvenimo užkampį, kuriame nei mes, nei mūsų artimieji neturėtume užsibūti. Esame verti, kad mūsų gyvenimo knygoje būtų gausu istorijų apie atkurtą ramybę ir džiugesį.

Živilė Auglytė