Žmonės gana skirtingai supranta šio žodžio prasmę. Nėra vienareikšmiško atsakymo, ar konformizmas yra gera, ar bloga savybė. Turėdami omenyje bendras vertybes, galime teigti, jog kartais konformistiškai elgtis yra blogai (kai dėl to vairuojama išgėrus, nes dauguma tai daro arba žmogus netoleruojamas dėl jo rasės, odos spalvos), kartais – gerai (kai tai sutrukdo teatre po spektaklio brautis į eilę prie rūbinės), o dar kitais atvejais – visai nereikšminga (pavyzdžiui, kai teniso žaidėjai dėvi baltą aprangą).

Vis dėlto mūsų kultūroje žodis „konformizmas“ dažniausiai turi neigiamą prasmę (konformizmas ­– tai prisitaikėliškumas, pasyvus prisiderinimas prie esamos tvarkos ar vyraujančios nuomonės). Kaip jaustumėtės išgirdęs, kad jus pavadino tikru konformistu, t. y. prisitaikėliu? Greičiausiai įsižeistumėte. Tačiau Japonijoje veikti išvien su kitais yra ne silpnumo, o tolerancijos, savitvardos ir brandos požymis. Todėl galime daryti išvadą, jog mes patys sukuriame „etiketes“ ir suteikiame joms prasmę.

Konformizmo esmė – žmogaus elgsenos arba įsitikinimų pakeitimas, siekiant prisiderinti prie daugumos. Kai per krepšinio rungtynes būdamas sporto arenoje žmogus garsiai skanduoja, ar tai – konformizmas? Kai kartu su milijonais kitų žmonių geria vyną arba mineralinį vandenį – ar elgiasi konformistiškai? Galbūt taip, o gal ir ne. Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus elgiasi nebūdamas su grupe.

Klasikiniai konformizmo tyrimai

Psichologas Mazuferas Sherifas kėlė klausimą, ar laboratorijoje įmanoma stebėti socialinių normų radimąsi. Kaip biologai stengiasi atskirti virusą, kad galėtų su juo eksperimentuoti, taip ir M. Sherifas norėjo išskirti normų kūrimąsi ir po to su tuo eksperimentuoti.

Įsivaizduokite, kad esate vienas iš eksperimentų dalyvių. Sėdite tamsiame kambaryje, o per keturis su puse metro nuo jūsų pasirodo šviesos spindulėlis. Keletą sekundžių šviesos spindulėlis pasiblaško ir išnykta. Jūs turite atspėti, kiek pasislinko šis spindulys. Tamsiame kambaryje neįmanoma nustatyti atstumo, tad jūs netvirtai ištariate: „Penkiolika centimetrų“. Eksperimentuotojas pakartoja procedūrą. Šį kartą pasakote: „Dvidešimt penkis centimetrus“. Toliau kartojant eksperimentą, jūsų vertinimų vidurkis sudaro dvidešimt centimetrų.

Kitą dieną prie jūsų prisijungia dar du, vakar taip pat dalyvavę eksperimente žmonės. Kai šviesa užgęsta pirmą kartą, jie pasako savo vakarykščius spėjimus. „Pustrečio centimetro“, – ištaria vienas. „Penkis centimetrus“, – porina kitas. Truputį sutrikęs jūs vis tiek tvirtinate: „Penkiolika centimetrų“. Ar pasikeistų jūsų atsakymas, jei šis grupinis patyrimas būtų pakartotas tą pačią ir dar dvi dienas iš eilės?

Kolumbijos universiteto studentai, kuriuos tyrė Sherifas, savo vertinimus gerokai pakeitė. Per šiuos eksperimentus dažniausiai išsikristalizuodavo bendra grupės nuomonė ir ji visuomet būdavo klaidinga. Kodėl? Šviesos spindulys niekada nepasislinkdavo. Sherifas pasinaudojo optine apgaule, vadinamuoju autokinetiniu reiškiniu.

Mokslininkas naudojo šį metodą siekdamas atsakyti į klausimus apie žmonių pasidavimą įtaigai. Kai po metų Sherifas pakartojo eksperimentą su kiekvienu dalyviu atskirai, paaiškėjo, kad dauguma jų vis dar tebesilaikė grupės, o ne savo asmeninės nuomonės.

Nustebinti tariamos kultūros galios įtvirtinti klaidingus įsitikinimus kiti mokslininkai laboratorijoje tyrė, kaip perduodami klaidingi įsitikinimai. Pasinaudodami autokinetiniu reiškiniu, jie liepė eksperimentuotojo padėjėjui (fiktyviam tiriamajam) klaidingai atsakyti į klausimą, kiek pasislinko šviesos taškas. Po to šis pasitraukdavo iš eksperimento ir jo vietą užimdavo tikrasis dalyvis, kurį, savo ruožtu, pakeisdavo kitas. Klastotė išliko (nors mažėdama) penkiose eksperimento dalyvių komandose. Mokslininkai padarė išvadą, kad šie žmonės tapo „netyčiniais kultūrinės apgaulės perdavimo suokalbininkais“ ir apibendrino: „Deja, mūsų požiūris į realybę nepriklauso tik nuo mūsų pačių.“

Yra daugybė pasidavimo įtaigai pavyzdžių. Tikriausiai pastebėjote, kad kartais elgesys yra užkrečiamas. Jeigu vienas grupės narys kikena, kosti ar žiovauja, tai kiti netrukus daro tą patį. Kai būrelis žmonių stoviniuoja, žvelgdami į viršų, praeiviai irgi stabteli, kad pasižiūrėtų ten pat. Gatvių muzikantai ir elgetos žino, kad prieš prašant paaukoti, reikia pačiam įmesti kelias monetas, nes tai rodo, kad kiti žmonės „jau davė“. Foninis juokas, transliuojamas per televizijos humoro laidas, taip pat apeliuoja į žmogaus įtaigumą – tarsi sufleruoja ir patvirtina, kad mizanscena yra juokinga. Šia savybe itin sėkmingai naudojasi reklamos ir mados kūrėjai, rinkodaros specialistai, todėl verta žinoti: kad ir kaip gardžiai atrodytų masalas, jį prarijusi žuvytė užkibs ant kabliuko ir bus sužvejota. Tokia „masalų“ paskirtis.  

Snieguolė Kirijanovienė