Savos ir svetimos klaidos

Amerikos atradėju tradiciškai vadinamas Kristupas Kolumbas į šią šalį nukeliavo per klaidą. Jis norėjo įrodyti teiginį, kad žemė yra apvali ir kad Indiją galima pasiekti plaukiant į priešingą pusę. Jo klaidos rezultatas – dviejų žemynų pasidalijimas gamtiniais ištekliais – virusais, bakterijomis, bulvėmis, pomidorais, kukurūzais, arkliais. Nuo šios klaidos prasidėjo Amerikos kolonizavimas.

Per klaidą padaryta daugybė mokslo atradimų. Žymusis elektros lemputės išradėjas Tomas Edisonas visą savo darbą grindė bandymų ir klaidų principu. Per savo gyvenimą jis užpatentavo 1093 išradimus ir paliko penkių milijonų (!) puslapių dienoraštį. Jame buvo aprašyti visi eksperimentai ir visos smulkmenos tam, kad kitą kartą nebūtų kartojama ta pati klaida.

Žinomi pasaulio verslininkai taip pat neišvengė klaidų. Legendinis automobilių gamintojas Henris Fordas, animacinių filmų kūrėjas Voltas Disnėjus prieš sulaukdami verslo sėkmės patyrė bankrotą. Šokoladinių batonėlių „Mars“ gamintojas Frankas Marsas bankrutavo net tris kartus!

Galima teigti, kad klaidos neatbaidė stiprių žmonių. Kai kurie iš klaidų sugebėjo išplėtoti naują idėją, naują verslą. Šiandien visiems gerai žinomi ir naudojami lipnūs lapeliai atsirado klijų gamintojui padarius klaidą – pagaminus per silpnus klijus, kurie atsiklijuodavo. O viena išsiblaškiusi sekretorė, dėl nuolatinių spausdinimo klaidų netekusi darbo, išrado korekcinį skystį. Ji užpatentavo savo atradimą ir tapo klestinčia verslininke.

Jei klaidos ir nesėkmės nesustabdė garsių žmonių, o kai kurios netgi padėjo, tai kodėl mes bijome suklysti?

Mūsų reakcija į klaidas

Klystame visi. Klaidos gali būti didelės ir mažos, reikšmingos ir visai nesvarbios.

Paradoksas – didžioji dauguma žmonių pripažįsta, kad iš klaidų mokosi, tačiau ta pati dauguma sako, kad klaidos darymas kelia nemalonų jausmą. Jei tavo klaidą pastebėjo ir parodė kitas žmogus – dar blogiau – supykstame, susierziname. Kai kurie žmonės gali padaryt bet ką, kad tik nereikėtų prisipažinti klydus.

Socialinės psichologijos profesoriai Robert’as Vincent’as Joule’is ir Jeanas Léonas Beauvois teigia, kad žmogui būdinga laikytis savo priimto sprendimo. Tai įrodyta daugybe psichologinių eksperimentų. Rodos, visiškai suprantama, kodėl reikia laikytis savo sprendimo. Taip besielgiantis žmogus laikomas patikimu ir atsakingu.

O jei sprendimas neteisingas? Tuomet žmogus patenka į savo paties spąstus, kuriuos psichologai vadina blokavimo poveikiu ir pateikia paprastą pavyzdį:

Moteris vėlai vakare laukia autobuso. Kyla mintis grįžti taksi, bet ji nusprendžia neišlaidauti. Juk autobusas tuoj pasirodys. Atvažiuoja autobusas, bet ne tas. „Dar kelias minutes palauksiu,“ – galvoja. Ir vėl ne tas. Dabar ji jau nebenori keisti savo sprendimo, nes taip ilgai laukė. Laukia, laukia, kol galiausiai tenka pareiti pėsčiai.

Į tokią situaciją, kaip į spąstus, žmogus gali patekti bet kurioje gyvenimo srityje: šeimos, darbo, verslo, asmeninių santykių. Studentui sunku mesti netinkamai pasirinktas studijas, nes investuota daug laiko ir pinigų. Verslininkui – pradėtą projektą, nors jis ir nepelningas ir t. t. Tokiu atveju dažnai teisinamasi nuoseklumu, savo planų laikymusi, o iš tiesų tai baimė pripažinti savo klaidą.

Paprastas patarimas, kaip ištrūkti iš tokio rato, – išmokti pasakyti „stop“. Pagalvoti. Paklausti nuomonės iš šalies. Apgalvoti kitus elgesio variantus. Nebijoti keisti jau priimto sprendimo.

Klaida, ypač pastebėta kitų, daugeliui iš mūsų visuomet sukelia nemalonius jausmus. Retas kuris gali bent jau ramiai priimti kritiką. Puikus pavyzdys galėtų  būti Amerikos prezidento Abraomo Linkolno elgesys. Kai Linkolnas sužinojo, kad tuometinis gynybos sekretorius Edvinas Stantonas pavadino jį „prakeiktu kvailiu“, atsakė taip: „Jei Stantonas mano, kad esu prakeiktas kvailys, tikriausiai taip ir yra, nes jis beveik visada teisus. Teks išsiaiškinti.“

Žmonės, kurių aukštą savivertė, geba rizikuoti, nebijo keistis, lengviau mokosi ir lengviau prisitaiko. Kuo menkesnė žmogaus savivertė, tuo jam sunkiau priimti kritiką, keisti savo taisykles ir tuo didesnis noras išlaikyti tą pačią aplinką. Klaidos pripažinimas ir supratimas – jau pokytis, kurį kiekvienas priima individualiai. Kai kurie žmonės pasakojo man, kad ėmė lengviau pripažinti savo klaidas sulaukę tam tikro amžiaus. Kitiems padėjo šalia esančių žmonių geranoriškumas ir palaikymas. O kai kuriuos klaidų parodymas visuomet labai suerzina.

Ligita Šaltienė