Mama, aš tave myliu

Mano mielieji, noriu tiesiog pasakyti: „Šlovė, šlovė mūsų Dievui, nes Jo gailestingumas amžinas!“ Iš 30-ties pragyventų metų 29-erius aš negyvenau, o tiesiog egzistavau, nors vaikystėje buvau gera mergaitė, mokykloje – pirmūnė.

Visi man pranašavo puikią ateitį. Bet, žinote, man dabar labai baisu prisiminti tai – aš visiškai netikėjau Dievu. Kalbantis su žmonėmis (nežinau, ar jie sako nuoširdžiai), susidaro įspūdis, jog visi tiki Dievu: vieni kažkaip savaip, kiti truputį, treti sako: „Mano širdyje yra Dievas“, ketvirti tiki Aukščiausiuoju protu, o aš apskritai netikėjau niekuo. Būdama 16-kos, pirmą kartą paragavau narkotikų, o 19-kos tai jau buvo mano gyvenimas. Kartu su vyru aklai „sėdau ant adatos“. Mums gimė dukrelė. Nors ir keista, mergytė buvo stipri ir sveikutė. Mama mums dovanojo butą ir mes pradėjome gyventi atskirai. Tapau savarankiška, ir… mano gyvenimas visiškai sugriuvo… Ta apgaulinga įsivaizduojama gerovė, kupina meilės, ir savitvardos būsena, į kurią patekdavau, paveikta narkotikų, peraugo į kasdieninį siaubą – rytoj man reikės eilinės dozės, kurios nėra. Praradau visus moralės principus. Tėvų, kurie su meile globojo mano dukrelę, dėka ji patyrė meilę ir rūpestį. Kai jai suėjo dveji metukai, tėvai pasiėmė ją pas save, o mes kartais ją aplankydavome. Po penkerių metų mano butas jau visiškai pavirto narkotinių skiedinių „laboratorija“. Jau nesigėdijau kaimynų, tik kartais, eidama per kiemą, suvirpėdavau išgirdusi: „Narkomanė!“ Viešpatie, mano Gelbėtojau, dėkoju Tau, kad jau metus esu krikščionė!

Mūsų butas buvo stebimas, ir kartą pas mus apsilankė milicija. Paėmę narkotines medžiagas, patraukė mus baudžiamojon atsakomybėn. Kad nors kažkaip galėčiau apsiginti teisme, pirmą kartą atsiguliau gydytis – 62 dienoms. Tuomet kažkur viduje turėjau viltį, kad man padės gydytojai. Man skyrė daug dėmesio, gydytojai darė visa, ką galėjo. Su manimi išbandė visas narkomanijos gydymo naujoves. Su ašaromis akyse žadėjau, kad daugiau „nesibadysiu“, o pati niekaip negalėjau sulaukti tos akimirkos, visos mintys buvo apie švirkštą. Sapnuodavau jį. Niekas daugiau man šiame pasaulyje neegzistavo ir niekas taip neviliojo, nors per dešimt metų tokio egzistavimo, išbandžiau viską. Išėjusi iš ligoninės, aš tą pačią dieną „badžiausi“, aiškiai suvokdama, kad neturiu išeities: tam, kad išgyvenčiau, turiu „badytis“. Po to dar du kartus gydžiausi, bet be jokios vilties, jog tai kažkaip pakeis mano gyvenimą. Eilinį kartą paėmę iš mūsų namų aguonas, suėmė mano vyrą. Aštuonmetė dukrelė gyveno suaugusiųjų problemomis: jos didelėse akyse nuolat mačiau ašaras, mačiau, kaip užstodavo mane prieš bendraklasių tėvus, kaimynus ir abi močiutes, kurios jau pasiligojo matydamos mano tokį gyvenimą. Ji visiems sakė: „Mano mama gera“. O tais retais atvejais, kai matydavo mane, ji žvelgdavo į mano stiklines akis ir tyliai, kad neišgirstų močiutė, šnibždėjo: „Mama, aš tave myliu!“ Žinote, mielieji, per tuos dešimt nusikalstamo egzistavimo metų, iš kažkada geros merginos virtau kažkokia besiele, jokių principų neturinčia būtybe, tik išorėje dar išsaugojau kažkokius žmogiškumo bruožus. Jei išgirsdavau žodį „myliu“, aiškiai žinojau, kad iš manęs nori gauti kokios nors naudos sau. Bet dukrelė tai sakydavo ne dėl to. Ji tik norėjo, kad aš tai žinočiau, ir nieko už tai neprašė. Po to, kai pasodino mano vyrą, aš pardaviau butą, pinigus „susibadžiau“, ir kai prasidėjo narkotinės pagirios – „laužymas“, nuėjau pas mamą į namus. Ji, pažvelgusi į mane, tepasakė: „Neateidinėk, nekankink manęs ir savo dukrelės“. Prišnekėjusi niekšybių, trenkusi durimis išbėgau iš buto ir prie lifto susidūriau su dukrele. Ši, pažvelgusi į mane, sako: „Mama, Kovo 8-osios proga paruošiau tau dovanėlę, ar ateisi?“ Aš, visa įsiaudrinusi, atšoviau: „Dukrele, padovanok močiutei“. Ji pasitraukė ir sako: „Mama, aš tave myliu, o močiutei aš irgi nupiešiau paveikslėlį, ateik, aš tau padariau dovaną“. Aš įšokau į liftą, šie žodžiai man buvo lemtingi. Išvadinau save paskutiniais žodžiais, tiesiog nežinojau, ką sau pasidaryti. Ir staiga supratau: mirtis – štai ko esu verta. Iš karto nudžiugau, atsidusau su palengvėjimu ir nusprendžiau, kad radau išeitį. Aš aiškiai suvokiau, kad dabar tik mirtis padengs tuos 10-tį baisaus gyvenimo metų, mamos kančias, pašlijusią sveikatą ir, svarbiausia, dukrelės ašaras.

Dar mėnesį „badžiausi“, kažkas mane dar laikė šiame pasaulyje, nors visas kūnas ir vidaus organai buvo pažeisti. O ausyse skambėjo: „Mama, aš tave myliu!“ Visur ir visada, netgi narkotikai negalėjo to nustelbti; pradėjau vartoti labai dideles dozes, nes buvau nusprendusi: reikia kito būdo numirti, – greitesnio. O ausyse spengė: „Mama, aš tave myliu!“ Pasidalinti su kuo nors savo sielos skausmu aš nesiryžau, bijojau, kad palaikys išprotėjusia, ir nusprendžiau: reikia greičiau baigti. Bet tuo pat metu man taip norėjosi kažkam pasipasakoti viską, buvo taip sunku, aš tiesiog norėjau paprašyti atleidimo, bet ko? Papasakoti viską viską mamai, ką aš pridirbau per 29-erius metus? Žinojau, kad taip padariusi iš karto ją sugniuždyčiau. Dukrelei? Tiesiog negalėjau. Turėjau daug pažįstamų, bet žinojau, jog mano problemos nejaudina nė vieno. Ir štai vieną dieną sutikau savo pažįstamą, iš kurio pirmą kartą išgirdau apie gyvąjį Dievą. Jis man daug pasakojo apie Viešpatį, bet viską praleisdavau pro ausis, aš netgi šaipiausi iš jo, o jis pasiūlė: „Nori, mes pasimelsime už tave?“ To net nesuprasdama sutikau, jie pasimeldė ir pakvietė mane į pamaldas. Aš pritariamai linktelėjau galva, nors žinojau, kad neisiu, – pasibaigė narkotikai, ir iš kur jų paimti, nežinojau. Tą naktį nakvojau namie. „Dievas gyvas“ – išplaukė mano galvoje, ir čia mane nusmelkė: „atgaila“. Tuomet dar nesupratau, bet aiškiai jaučiau, kad Dievas – tai Tas, kuris ištrauks mane iš bedugnės. Mane netgi džiugino, kad Jo nematau, bet pirmąsyk gyvenime suvokiau, kad Dievas yra. Jis gyvas. Ir nusprendžiau, kad eisiu į pamaldas, paprašysiu Dievo, Jam viską papasakosiu, o po to numirsiu. Dvi dienas ruošiausi, perkračiau viską savo galvoje. Žinojau, jog tai mano paskutinės dienos. Mintimis rinkau žodžius, kuriuos pasakysiu Dievui. Ir štai atėjo ta diena. Vėliau manęs daugelis klausė, ar po visko mane „laužė“, nes priklausomybė narkotikams buvo didelė. To aš net neatsimenu. Bet kai susitikau su savo pažįstamu ir mes nuėjome į pamaldas, mane pradėjo „sukinėti“. Aš vos išsėdėjau iki pamaldų pabaigos ir, kai buvo kvietimas, iš karto išlėkiau į priekį. Atsiklaupiau, ir kai tikintieji pradėjo melstis, pajutau gyvąjį Dievą. Supratau, prieš ką klūpiu. Nieko negalėjau pasakyti, tik maldavau: „Viešpatie, pasigailėk!“ Bažnyčia baigė melstis. Aš atsistojau ir į visus žvelgdama pro ašaras aiškiai išgirdau: „Tau atleista!“ Mano brangieji, tai pasakė Dievas, aš tai žinau. Šis žodis įėjo į mane. Šlovė Jėzui! Nuo to vakaro mano gyvenimas labai pasikeitė: lioviausi rūkyti, leistis narkotikus, keiktis. Aš, nepažinusi gyvenimo, norėjau numirti, bet Gyvenimas tą vakarą įėjo į mane, ir visa, kas mane traukė į mirtį, pradėjo byrėti kaip šukės. Jėzus – tai mano gyvenimas! Šlovė Jam! Jis mano kelias. Aš jau esu bažnyčios narė, mano mama taip pat, o dukrelė, mano mergaitė, šiandien garbina Dievą! Ji lanko sekmadieninę mokyklą ir visiems sako: „Mano mama – mokytoja“.

Viešpats uždėjo man mintį dirbti su vaikais. Dėkoju Jam. Šiandien tikėjimas Jėzumi – mano gyvenimas, ir aš dėkinga Dievui, kad Jis dovanojo man šį gyvenimą. Ir prašau Jėzaus vardu pasimelsti už mane ir už tuos, kurie buvo tokie kaip aš: už narkomanus, alkoholikus, nusikaltėlius. Tik Jėzus, tik Jis gali padėti šiems „raupsuotiesiems“. Taip pat Viešpats patikėjo man darbą ir narkomanų dispanseriuose. Skleidžiame Evangeliją tokiems pat, kokie anksčiau buvome patys, liudydami apie mūsų Gelbėtoją, dovanojusį gyvenimą man ir daugeliui mano draugų.

Tebūnie pašlovintas Jo vardas per amžius!

„Aš Viešpats, kiekvieno kūno Dievas.
Ar yra Man kas nors per sunku?“
Jeremijo 32, 27

Versta iš žurnalo „Viera i žizn“ 1995/5
Vertė Regina Vasiliauskienė