Žemė, dinozaurai ir Biblija

Kaip krikščioniui, kuris pripažįsta raidišką pirmųjų Pradžios knygų skyrių aiškinimą, man dažnai užduoda klausimus apie dinozaurus. Ar jie iš tikrųjų buvo? Jei taip, kur jų vieta Pradžios knygos aprašyme apie sukūrimą ir ankstyvojoje Žemės istorijoje? Ar dinozaurai paminėti Biblijoje? Jei taip, tai kur? Ar Nojus buvo pasiėmęs juos į laivą? Kodėl jų nėra žemėje dabar? Čia aš pasistengsiu atsakyti į keletą šių klausimų.

Žemės amžius: moksliniai samprotavimai
Pirmas klausimas, į kurį reikia atsakyti, yra Žemės amžius. Mums sakoma, kad Žemė yra stulbinančiai sena – 4600 milijonų metų – ir kad dinozaurai gyveno maždaug prieš šimtą milijonų metų. Tačiau yra mokslinių įrodymų, sakančių, kad Žemės amžius yra kur kas trumpesnis negu nurodytas skaičius. Tas įrodymas, kurį pateikia įvairios mokslo sritys, nustato, kad Žemė, toli gražu, neegzistuoja tūkstančius milijonų metų, o tiktai kelis tūkstančius. Straipsnio apimtis leidžia pažvelgti detaliau tik į du šio įrodymo atvejus.
Pirmas dalykas, įrodantis, kad žemė yra sąlyginai jauna, kyla iš fakto, jog Saulės sistemoje aptinkama trumpo periodo kometų. Kometos galvą galima įsivaizduoti kaip milžinišką purviną sniego kamuolį, o kai kometa artėja prie Saulės ir jos ledinės galvos dalelės nupučiamos Saulės spinduliavimo, ji užsiaugina uodegą. Taip kometa palaipsniui suyra iki taško, kai ji nustoja egzistuoti. Dėl tokio nuolatinio irimo britų astronomas R. A. Littleton padarė išvadą, kad „tikriausiai jokia trumpo periodo kometa negali išlikti ilgiau kaip apie 10000 metų“. Kadangi trumpo periodo kometos ir visos planetos sukasi aplink Saulę kaip vienos sistemos dalis, astronomai logiškai daro išvadą, kad visos šios dalys yra to paties amžiaus. Kadangi trumpo periodo kometos yra trumpaamžės (t. y. mažiau nei 10000 metų) ir tokių trumpo periodo kometų dar yra Saulės sistemoje (pvz., Halio kometa), tada vienintelė logiška išvada yra ta, kad Saulės sistema, taigi ir Žemė, yra mažiau nei 10000 metų amžiaus.
Kita įrodymo dalis, kuri teigia, kad mes gyvename jaunoje Žemėje, kyla stebint skaičių kosminių dulkių dalelyčių, kurios įskrenda į Žemės atmosferą iš kosmoso. Šios kosminės dulkės palaipsniui nusėda ant Žemės paviršiaus, nuo kurio lietus jas nuplauna į upes, jūras ir vandenynus. Yra išmatuota, kokiu tempu šios dulkės krinta ant Žemės paviršiaus; taip pat yra žinoma, kokiu tempu jas akumuliuoja vandenynai. Kadangi šios dulkės turi 2,5% nikelio, galima apskaičiuoti ir nikelio kiekį vandenynuose. Vadinasi, matuojant nikelio kiekį vandenynuose ir žinant, per kokį laiką jis nuplaunamas į vandenyną, galima apskaičiuoti laikotarpį, kurio prireikė tokiam nikelio kiekiui atsirasti vandenynuose. Pasirodo, jog tam reiktų tik 9000 metų.
Šių dulkių buvimas Saulės sistemoje irgi rodo, kad Žemės yra mažiau negu 10000 metų amžiaus. Dulkių dalelytės yra tokios mažos, kad jas veikia Saulės šviesos slėgis, kuris priverčia jas pamažu leistis ir palaipsniui kristi į Saulę. Įrodyta, kad per 10000 metų Saulės sistema turėtų būti visiškai išvalyta nuo šių dulkių, nes jos visos būtų sugertos Saulės. Faktas, kad šios dulkės vis dar randamos Saulės sistemoje, yra dar vienas įrodymas, kad Saulės sistema, o drauge ir Žemė, yra tik kelių tūkstančių metų.
Ir kiti moksliniai įrodymai rodo, kad mes gyvename jaunoje Žemėje. Pavyzdžiui, helio kiekio matavimai atmosferoje nurodo, kad Žemė yra apie 11000 metų, o Žemės magnetinių laukų silpnėjimas rodo, kad Žemė negali būti senesnė kaip 20000 metų. Dar daugiau, disbalansas tarp radioaktyvios anglies formavimosi atmosferoje rodiklio ir jos išnykimo biosferoje rodiklio nurodo, kad Žemės atmosfera yra apie 10500 metų.
Taigi įvairių mokslo sričių tyrinėjimai parodo, kad mes gyvename jaunoje Žemėje, ir moksliniai įrodymai patvirtina, kad iš tikrųjų Žemės amžius yra tik apie 10000 metų, o tai labai toli nuo 4600 milijonų metų, kaip dažnai yra cituojama.

Žemės amžius: biblinis samprotavimas
Neturėtume nustebti matydami skirtingų mokslinių metodų skaičiavimus Žemės amžiui nustatyti, susitinkančius ties skaičiumi apie 10000 metų, nes tai sutampa su data, gauta studijuojant Bibliją. Pasinaudojus informacija ir laiko periodais 1 Karalių 6,1; Išėjimo 12,40; Pradžios 47,9; 25,26 ir 21,5, galima apskaičiuoti, kad Abraomas gimė 2167 m. prieš Kristų. Naudojantis informacija, duota Pradžios knygos 11 skyriaus genealogijoje, turėtų būti įmanoma nustatyti, kada gyveno Nojus. O pagal Pradžios 5 genealogijos informaciją turėtų būti įmanoma nustatyti, kada buvo sukurtas Adomas.
Nors Pradžios 5 ir 11 genealogijos negali būti interpretuojamos griežtai chronologiškai, yra ribos, kiek šios genealogijos gali būti ištęstos, kad dar turėtų prasmės. Pasirodo, kad viršutinė riba, kada buvo sutvertas Adomas, būtų maždaug prieš 20000 metų, jeigu laikytume, kad Pradžios 5 ir 11 kiekvienas genealogijos tarpas būtų apie 1000 metų. Jeigu nebūtų tarpų genealogijose, tada Adomas būtų sutvertas maždaug prieš 6100 metų.
Kadangi dienos Pradžios knygos pirmame skyriuje yra raidiškai dienos, Adomas iš tikrųjų buvo sukurtas šeštą sukūrimo dieną, taigi tik po penkių dienų, kai buvo sukurta Žemė. Bet kurio amžiaus nustatymo atveju turėtume manyti, kad Adomas ir Žemė yra tokio pat amžiaus. Taigi skaičius 10000 metų puikiai sutampa su tuo, ko Biblija moko apie laiką, kada buvo sukurtas Adomas, o drauge sukurta ir Žemė.

Dinozaurai ir Biblija
Taigi kur dinozaurų vieta Biblijos pasakojime apie sukūrimą ir ankstyvąją Žemės istoriją? Pagal Pradžios knygos pirmą skyrių, žvėrys Žemėje buvo sukurti šeštą kūrimo dieną, todėl turėtume tikėtis, kad ir dinozaurai buvo sukurti tuo metu, kartu su kitais ropliais ir žinduoliais. Kadangi dinozaurai turėjo gyventi kartu su Adomu ir Ieva bei jų palikuonimis, turėtume tikėtis, kad kur nors Šventajame Rašte bus paminėti ir šie padarai. Bet žodis „dinozauras“ atsirado tik praėjusiame šimtmetyje, tad nereikia ieškoti tokio pavadinimo Biblijoje, tačiau galime tikėtis surasti paminėtus kokius nors milžiniškus gyvūnus, kuriuos galėtume atpažinti kaip dinozaurus.
Įdomu, kad yra paminėti du tokie dideli žvėrys vienoje iš seniausių Biblijos knygų – Jobo. Šios senovinės knygos 40 skyriuje yra aprašytas didelis žolėdis gyvūnas su milžiniška uodega, palyginta su kedro medžiu. Šis gyvūnas pavadintas begemotu, o jo aprašymas gerai tinka tokiems žolėdžiams dinozaurams kaip apatozauras, diplodokas ar superzauras. Be to, Jobo knygos 41 skyriuje aprašytas drakonas, pavadintas leviatanu. Bet argi drakonai tikrai egzistuoja? Atrodytų, kad Biblija atsako į šį klausimą teigiamai. Taigi klausimas, į kurį turime pasistengti atsakyti, yra toks: ar galime sugretinti drakonus su dinozaurais? Aš tikiu, kad galime.
Yra grupė dinozaurų, vadinamų hadrazaurais. Priklausantys šiai grupei dinozaurai galvoje turėjo ertmes, kurios galėjo būti panaudotos kaupti chemikalams, kurių mišinys galėtų smogti ir būti išspjaunamas į atmosferą. Tai neskambės kaip pritempta idėja, kaip ji galėtų atrodyti iš pradžių, jeigu prisiminsime vabalą bombarduotoją. Šis mažas sutvėrimas ginasi išpurkšdamas chemikalų mišinį iš saugyklų savo kūne, ir kai toks chemikalų mišinys patenka į orą, jis sprogsta. Tokiu būdu kuklus vabalas bombarduotojas užpultas gali apsiginti cheminiu liepsnosvaidžiu, kuris įgalina jį „iškvėpti“ ugnį. Taigi tai drakonų apibūdinimas.
Ar Nojus buvo pasiėmęs dinozaurų į laivą? Jei dinozaurai dar egzistavo tvano laikais, tai Nojus tikrai pasiėmė juos į laivą. Prisiminkite, kad dauguma dinozaurų buvo maži, kai kurie ne didesni už viščiukus. Kadangi mus stebina tie didieji, mes linkę manyti, kad visi dinozaurai buvo kaip keleiviniai reaktyviniai lėktuvai! Ir didelių dinozaurų paėmimas į laivą nebūtų sukėlęs problemų, nes Nojus galėjo paimti jauniklius. Be to, neturime pamiršti, kad laivas buvo ne mažas namelis, bet didžiulė vandenyno barža, turinti pakankamai vietos kiekvienos dinozaurų veislės porai, taip pat ir kitų gyvūnų.
Taigi kodėl mes nebeturime Žemėje dinozaurų dabar? Paprasčiausias atsakymas – todėl, kad jie yra išnykę, tiesiog išmirę. Biologai sako, kad apie 90% gyvūnų rūšių, kokios iš viso yra gyvenusios, dabar jau išnykusios. Tai stulbinanti statistika, ir ji turėtų priversti mus susimąstyti valandėlę apie poveikį, kurį padarė Adomo nuodėmė šitai planetai. Ji turėtų priversti mus suprasti savo nuodėmę ir reikmę atgailauti bei pasitikėti Viešpaties Jėzaus Kristaus auka Golgotoje.

Dr. A.J. Monty White BSc, PhD, Cchem, MSRC yra Velso Universiteto Tarptautinio biuro direktorius Kardife.

Perspausdinta iš krikščioniško leidinio visiems „Gyvieji Šaltiniai“, 2007/4.