Biblijos patikimumo vadovas – MAPS

Manuskriptai – Archeologija – Pranašystės – Statistika

Šių žodžių pirmosios raidės sudaro santrumpą MAPS (angl. maps – „žemėlapiai“ (vert. past.))

Ar bandėte kam nors įrodyti istorinį Šv. Rašto patikimumą ir nežinojote nuo ko pradėti? Trumpai apsilankę gerai aprūpintame krikščioniškame knygyne tikriausiai likote suglumę nuo gausybės įspūdingų ir autoritetingų žinynų. Nuo ko pradėti?

Laimei, prieinamos informacijos Šv. Rašto patikimumui įrodyti yra gausybė ir mums nereikia sėdėti per naktis, kad pateiktume pagrįstą atsakymą tiems, kurie klausia: „Kaip mes galime žinoti, ar Biblija yra patikima?“ Keturių pagrindinių principų schema padės įsitikinti Biblijos patikimumu.

Kad nepamirštumėte, aš sukūriau paprastą santrumpą MAPS. Prisiminkite anglišką žodį „maps,“ kuris reiškia „žemėlapiai,“ ir jūs turėsite Biblijos patikimumo įrodymo planą.

Biblijos patikimumas ir manuskriptai (arba rankraščiai)

Rankraščiai siejami su tyrimų, naudojamų išlikusių rankraščių kopijoms nustatyti, patikimumu (nes originalai neišlikę). Kopijos paprastai būna perrašytos pagal dokumentų originalus, kurių autoriai yra Šv. Rašto autoriai. Nustatant rankraščio patikimumą, mes keliame klausimą: „Kaip galime nustatyti, kad tekstas, kurį turime kaip rankraščio kopiją, yra tikslus originalo perteikimas?“ Tam naudojami trys pagrindiniai rankraščių testai: bibliografinis, vidinis (liudininkų) ir išorinis (antrasis trumpinys – BLI – padės juos įsiminti).

Bibliografinis testas analizuoja rankraščių ir jų fragmentų skaičių, taip pat laiko tarpą tarp dokumentų originalų ir pirmųjų kopijų. Kuo daugiau egzempliorių, tuo mes arčiau originalo. Kuo mažesnis laiko tarpas tarp kopijos ir originalo, tuo mažiau tikėtina, kad būtų įsivėlusi rimta teksto klaida. Bibliografinis Biblijos testas žymiai pranašesnis ir įtikinamesnis nei bet kurios kitos klasikinės literatūros, įskaitant Homerą, Tacitą, Plinijų ir Aristotelį.
Mes turime daugiau nei 14 tūkst. Senojo Testamento rankraščių fragmentų, dalijamų į tris pagrindinius tipus:

a) apie 10 tūkst. iš Kairo Genizos sandėlio, atrasto 1897 metais. Radiniai datuojami maždaug 800 m. po Kr.;

b) apie 190 ritinių iš Negyvosios jūros, rastų 1947–1955 m. Seniausias ritinys datuojamas 250–200 m. pr. Kr. ir c) ne mažiau kaip 4 314 kitų kopijų. Trumpas laiko tarpas tarp Senojo Testamento rankraščių originalų (baigtų maždaug apie 400 m. pr. Kr.) bei pirmųjų pilnų kopijų (apie 250 m. pr. Kr.) ir daugiau nei 14 tūkst. rastų kopijų yra pakankamas Senojo Testamento tekstų patikimumo įrodymas. Anksčiausiai cituojamos eilutės (Skaičių 6, 24–26) datuojamos 800–700 m. pr. Kr.

Vidinis testas, dar kitaip vadinamas liudininkų testu, daugiausia dėmesio skiria autorių kaip įvykių liudininkų patikimumui įrodyti. Senojo ir Naujojo Testamento autoriai patys buvo liudininkais arba kalbėjosi su liudininkais tų įvykių, kuriuos aprašė. Mozė dalyvavo ir buvo nuostabių įvykių liudininkas Egipto nelaisvėje, išeinant iš nelaisvės, keturiasdešimt metų dykumoje ir paskutinės Izraelio stovyklos prieš įeinant į Pažadėtąją žemę. Šiuos įvykius jis užrašė kronikose pirmosiose penkiose Senojo Testamento knygose.

Naujojo Testamento autoriai taip pat gali būti laikomi autentiškais liudininkais. Lukas, kuris parašė Luko Evangeliją ir Apaštalų darbų knygą, sako, kad jis surinko liudininkų parodymus ir „atidžiai viską ištyrė“ (Luko 1, 1–3). Petras priminė savo skaitytojams, kad mokiniai „buvo [Jėzaus] didybės liudininkai“ ir „nesivadovavo gudriai išgalvotomis istorijomis“ (2 Pt 1, 16). Iš tiesų, Biblija patvirtina jos autorių, kaip įvykių liudininkų, patikimumą.

Išoriniu testu žiūrima už pačių tekstų, kad būtų patvirtintas istorinių įvykių patikimumas, geografinės vietovės, kultūrinis Biblijos tekstų nuoseklumas. Skirtingai nuo kitų pasaulio religijų raštų, kurie nepateikia jokių istorinių nuorodų arba pasakoja išgalvotas istorijas, Biblijoje kalbama apie istorinius įvykius ir ji įgauna istorinį tikslumą. Biblija yra ne tik įkvėptas Dievo Žodis, tai taip pat ir istorijos knyga. Joje aprašomi istoriniai teiginiai buvo ne kartą įrodyti.

Daug įvykių, žmonių, vietų ir papročių, minimų Naujajame Testamente, buvo patvirtinti pasauliečių istorikų, kurie buvo beveik Naujojo Testamento autorių amžininkai. Pasauliečiai istorikai, tokie kaip žydas Juozapas (prieš 100 m. po Kr.), romėnas Tacitas (apie 120 m. po Kr.), romėnas Svetonijus (110 m. po Kr.) ir romėnų valdytojas Plinijus II (100–110 m. po Kr.), pateikia tiesiogines nuorodas į Jėzų arba patvirtina vieną arba keletą istorinių Naujojo Testamento nuorodų. Ankstyvosios bažnyčios vadovai, pavyzdžiui, Irenijus, Tertulianas, Julijus Afrikietis ir Klemensas Romietis – visi rašę prieš 250 m. po Kr. – nušviečia Naujojo Testamento istorinį tikslumą. Netgi skeptiškieji istorikai sutaria, kad Naujasis Testamentas yra nepaprastas istorinis dokumentas. Taigi akivaizdu, kad yra daug išorinių įrodymų, kurie paremia Biblijos rankraščių patikimumą.

Biblijos patikimumas ir archeologija
Grįžkime prie mūsų santrumpos MAPS. Mes aptarėme pirmąjį principą – manuskriptų (rankraščių) patikimumą. Panagrinėkime antrąjį principą – archeologinius įrodymus. Išsamūs archeologiniai kasinėjimai ir kruopšti biblinė interpretacija nuolat patvirtina Biblijos patikimumą. Kiekvienas pasaulietis mokslininkas, kritikuojantis Bibliją, turėtų dar kartą apmąstyti savo kritiką, atsižvelgdamas į tvirtus archeologinius įrodymus.

Daugelį metų kritikai atmesdavo Danieliaus knygą iš dalies todėl, kad nebuvo jokių įrodymų, jog karalius, vardu Baltazaras, valdė Babiloną tuo laikotarpiu. Tačiau vėliau archeologiniai tyrinėjimai patvirtino, kad valdantysis monarchas Nabonidas paskyrė Baltazarą valdytoju, kol buvo išvykęs iš Babilono.

Vienas labiausiai žinomų Naujojo Testamento pavyzdžių susijęs su Luko evangelija ir Apaštalų darbų knyga. Biblijos skeptikas seras William’as Ramsay tapo archeologu ir nuo to laiko siekė paneigti šios Naujojo Testamento dalies istorinį patikimumą. Tačiau per savo kruopščias Viduržemio jūros regiono archeologines ekspedicijas jis atsivertė, nes istoriniai Luko teiginiai vienas po kito buvo įrodyti, kaip tikslūs. Archeologiniai įrodymai tokiu būdu patvirtina Biblijos patikimumą.

Biblijos patikimumas ir pranašystės

Trečiasis Biblijos patikimumo principas yra pranašystės, arba prognostinės jos savybės. Biblija išpranašavo įvykius, kurie negalėjo būti žinomi ar numanomi atsitiktinai arba išprotaujant. Keista, bet pranašiškas daugelio Biblijos ištraukų pobūdis kažkada buvo populiarus liberalų argumentas prieš Biblijos patikimumą. Kritikai teigė, kad pranašystės iš tikrųjų buvo parašytos po įvykių ir kad redaktoriai tik perrašė Biblijos tekstus, kad jie atrodytų kaip pranašystės, pateiktos dar prieš įvykius. Tačiau niekas negalėjo būti toliau nuo tiesos nei jie. Daugelis pranašysčių apie Kristaus gimimą, gyvenimą ir mirtį buvo pateiktos neabejotinai prieš daugiau nei šimtmetį, negu tai įvyko, kaip rodo Negyvojoje jūroje rasti Izaijo knygos ir kitų pranašų knygų ritiniai, taip pat Septuagintos vertimas, kurie visi datuojami anksčiau nei 100 m. pr. Kr.

Senojo Testamento pranašystės apie finikiečių miestą Tyrą išsipildė senovėje, įskaitant ir pranašystes, kad miestui priešinsis daugelis tautų (Ez 26, 3), jo sienos bus sunaikintos ir bokštai sugriauti (26, 4), jo akmenys, rąstai ir griuvėsiai bus įmesti į vandenį (26, 12). Panašios pranašystės išsipildė dėl Sidono (Ez 28, 23; Iz 23; Jer 27, 3–6; 47, 4) ir Babilono (Jer 50, 13, 39; 51, 26, 42– 43, 58; Iz 13, 20– 21).

Kadangi Kristus yra kulminacinė Senojo Testamento tema ir Naujojo Testamento Gyvybės Žodis, tai neturėtų mūsų stebinti, kad pranašystės apie Jį pranoksta visas kitas. Dėl daugelio šių pranašysčių įvykdymo Jėzus nebūtų galėjęs sąmoningai surengti sąmokslo, kaip antai dėl jo kilmės iš Abraomo, Izaoko ir Jokūbo (Pr 12, 3; 17, 19; Sk 24, 21–24); Jo gimimo Betliejuje (Mch 5, 2), Jo nukryžiavimo su nusikaltėliais (Iz 53, 12); Jo rankų ir kojų pervėrimo nukryžiavimo metu (Ps 22, 16); kareivių lošimo iš Jo drabužių (Ps 22, 18); Jo šono pervėrimo bei fakto, kad jo kaulai nebuvo sulaužyti mirštant (Zch 12, 10; Ps 34, 20), Jo palaidojimo tarp turtingųjų (Iz 53, 9). Jėzus taip pat numatė savo mirtį ir prisikėlimą (Jn 2, 19–22). Prognostinė pranašystė yra Biblijos patikimumo principas, kuris dažnai įveikia net kietakaktį skeptiką!

Biblijos patikimumas ir statistika
Ketvirtasis MAPS principas eina kartu su prognostine pranašyste, nes statistiškai būtų absurdiška, kad bet kurios arba visos labai konkrečios ir išsamios Biblijos pranašystės galėtų išsipildyti atsitiktinai, spėliojant arba tyčine apgaule. Kai žiūri į kai kurias neįtikėtinas Senojo ir Naujojo Testamento pranašystes, atrodo neįtikėtina, kad skeptikai, žinodami tekstų autentiškumą ir istoriškumą, galėtų atmesti statistinį verdiktą – Biblija yra Dievo žodis ir Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, kaip Šv. Raštas ir prognozavo daug kartų ir įvairiais būdais.

Biblija buvo parašyta 1500 metų laikotarpiu keturiasdešimties skirtingų žmonių-autorių trimis skirtingomis kalbomis (hebrajų, aramėjų ir graikų) apie šimtus skirtingų dalykų. Tačiau yra viena nuosekli, sau neprieštaraujanti tema, kuri eina per visą Bibliją – tai Dievo žmonijos atpirkimas. Akivaizdu, kad statistinė tikimybė yra vienas stipresnių argumentų Rašto patikimumui įrodyti.

Kai kitą kartą kas nors neigs Rašto patikimumą, prisiminkite santrumpą MAPS, ir Jūs būsite pasiruošę suteikti atsakymą ir pagrįsti viltį, kuri slypi jumyse (1 Pt 3, 15). Manuskriptai (arba rankraščiai), archeologija, pranašystės ir statistika ne tik nubrėžia saugų kursą per skeptiškumo užkardas, bet taip pat užtikrintai parodo, kad Biblija iš tiesų yra dieviškosios, o ne žmogiškosios kilmės.

Hank Hanegraaff yra Krikščioniškojo tyrinėjimų instituto (Christian Research Institute) direktorius.

Iš anglų kalbos vertė Algaudė Sivilevičienė.