Krikščioniški skaitiniai

Priimk Bibliją tokią, kokia ji yra iš tiesų

„Todėl ir mes be paliovos dėkojame Dievui, kad priėmę Dievo žodį, kurį girdėjote iš mūsų, priėmėte jį ne kaip žmonių žodį, bet, kas jis iš tikro yra, – kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikinčiuosiuose“ (1 Laiškas tesalonikiečiams 2:13).

Šventas Raštas arba Biblija – į daugiausia pasaulio kalbų išversta ir didžiausiais tiražais pasaulyje išplatinta knyga. Ji atvirai pripažinta viena iš didžiausių literatūros darbų. Ji vadovauja, kas yra reikalinga visų rasių ir tautų žmonėms, nepaisant jų užsiėmimo ar padėties gyvenime (Apreiškimas Jonui 14:6, 7). Patenkindama ir protą, ir širdį Biblija atsako į tokius klausimus: koks yra žmogaus gyvenimo tikslas? (Apreiškimas Jonui 4:11); kodėl pasaulio vyriausybės nesugebėjo pasiekti ilgalaikės taikos ir saugumo? (Jeremijo pranašystė 10:23); kodėl žmonės miršta? (Laiškas romiečiams 5:12). Kaip gyvendami šiame rūpesčių kupiname pasaulyje, galime sėkmingai įveikti gyvenimo problemas? (Psalmių 119:104-106; Patarlių 3:5,6). Kas mūsų laukia ateityje? (Evangelija pagal Matą 5:3-12).

Kodėl Biblija į tokius klausimus atsako kompetentingai? Nes ji yra Dievo Žodis. Dievas panaudojo žmones ją parašyti, tai mums aiškiai nurodyta 2 Timotiejaus laiške 3:16, „visas raštas yra Dievo įkvėptas.“ Biblija nėra asmeninio žmonijos įvykių aiškinimo rezultatas. (2 Petro laiškas 1:20-21), „Pirmiausiai žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes niekada nėra atėjusi žmogaus valia, bet kalbėjo Šventosios Dvasios įkvėpti šventi Dievo žmonės“.

Suprasdami Biblijos vertę daugelis baptistų rizikavo būti įkalinti, netgi mirti stengdamiesi įsigyti ir skaityti ją. Taip praeityje buvo katalikiškoje Ispanijoje, kur dvasininkija bijojo, kad jos įtakai bus pakenkta, jei žmonės skaitys Bibliją savo gimtąja kalba. Tačiau Dievą mylintys krikščionys baptistai brangino Šventąjį Raštą, skaitė jį ir dalijosi juo vieni su kitais bei su pasauliečiais. Kodėl jie taip elgėsi? Nes pripažino, jog Biblija yra Dievo Žodis ir žinojo, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu Dievo Žodžiu (Įstatymo 8:36). Posakiai, užrašyti Biblijoje, įgalino juos išsilaikyti gyvus dvasiškai, nepaisant patirtų neįtikimų žiaurumų.

Biblija nėra knyga, kuri turi būti tiktai padėta ant lentynos ir retkarčiais prisimenama, ir ji nėra skirta naudoti tik tada, kai bendratikiai susirenka garbinti Dievą. Biblija turi būti naudojama kiekvieną dieną, kad skleistų šviesą situacijose, kuriose mes atsiduriame, ir parodytų mums teisingą kelią, kuriuo turime eiti (Psalmių 25:4;53).
Sigitas Kauneckas

Kryžiaus reikšmė
Pažvelkime į papuošalus, kuriais šiandien puošiasi žmonės. Tikriausiai pastebėsime, kad daugelis žmonių yra pasipuošę vėriniais, apyrankėmis, auskarais, segtukais, kuriuose yra pavaizduotas kryžius. Žmonės, kurie pasipuošia kryžiumi, apskritai apie jį galvoja kaip apie gražų papuošalą. Tačiau kokia kryžiaus prasmė? Kokia prasmė slepiasi po kryžiais, kuriais pasipuošiame, kuriuos matome ant mūsų artimųjų karstų, kurie puošia bažnyčių bokštus?

Krikščionys liudija apie Jėzaus Kristaus kryžių, kaip apie Jo sukrečiančios ir skausmingos mirties ženklą. Romėnų valdžia nuteisdavo nusikaltėlius prikaldami jų rankas ir pėdas prie didelių, medinių kryžių padarytų iš horizontalių ir vertikalių rąstų, kurie buvo sukryžiuojami kaip didžioji raidė T. Nukryžiavimas buvo sugalvotas tikslingai, kaip kankinančios ir lėtos mirties forma.

Kai Jėzus pasakė esąs Dievas, religiniai vadovai bei valdžios atstovai, apimti pykčio ir įniršio, Jį suėmė ir nuteisė mirti ant kryžiaus. Kol numirė, Jėzus ilgas šešias valandas plūdo krauju ir kentėjo. Nors Kristus nenusipelnė tokios baisios mirties, ji buvo Dievo plano dalis! „Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties!“ (Laiškas filipiečiams 2, 8).

Jėzaus mirtis buvo ypatinga. Mirdamas Jis prisiėmė sau viso pasaulio žmonių nuodėmes. „Kristus savo metu mirė už bedievius” (Laiškas romiečiams 5, 6). Jis atliko bausmę už mūsų nuodėmes.

Tikėdamas Jėzaus ant kryžiaus atlikta auka gauni nuodėmių atleidimą ir tampi teisus Dievo akyse. „[Kristuje] turime atpirkimą per Jo kraują ir nuodėmių atleidimą pagal turtus Jo malonės“ (Laiškas efeziečiams 1, 7). Esame „išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje“ (Laiškas romiečiams 3, 24).

Kol netikime išgelbstinčia Kristaus auka, esame priešiški Dievui. Tačiau dėl kryžiaus kiekvienas gali būti sutaikytas su Dievu. Priešiškumas tarp mūsų ir Dievo pašalinamas. „…Kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu Jo Sūnaus mirtis…“ (Laiškas romiečiams 5, 10). Įtikėdamas Jėzumi, tampi Dievo vaiku, gimsti Jo šeimoje, kurioje liksi visą laiką.

Priimančiam Jėzų savo Gelbėtoju, Jis duoda amžiną gyvenimą, laisvą nuo nuodėmės ir mirties baimės galios. „Kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Evangelija pagal Joną 3, 16). „Per Jėzaus mirtį Viešpats…“ išvadavo tuos „…kurie bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją“ (Laiškas hebrajams 2, 14-15).

Nors Jėzaus kryžius kai kuriems atrodo kvailystė, tikintieji Kristumi mato jame Dievo galią, išlaisvinančią iš nuodėmės vergijos ir pragaro bei keičiančią jų gyvenimą (1 Laiškas korintiečiams 1, 18).

Kryžius yra pagrindinio krikščionybės fakto – Kristaus mirties vietoje mūsų – ryškiausias simbolis. Tačiau Jėzaus mirtis ant kryžiaus yra tik dalis Gerosios naujienos. Jėzus ne tik numirė ir buvo palaidotas, bet ir prisikėlė! Taigi kai kitą kartą pamatysi kryžių, pagalvok apie tuščią kapą. Ir prisimink, kad Jėzus numirė, kad turėtum amžinąjį gyvenimą. Pasitikėk Juo kaip asmeniniu Gelbėtoju tiesiog dabar!

Gali tai padaryti melsdamasis :
Dieve, pripažįstu, kad esu pražuvęs nusidėjėlis. Noriu, kad Jėzus Kristus išgelbėtų mane iš nuodėmės ir pragaro bei apdovanotų mane amžinuoju gyvenimu. Pasitikiu Juo, kaip savo asmeniniu Gelbėtoju. Amen.
Roy’us B.Zuckas

Lūkesčių horizontas: tegul Dovydas būna Dovydas

Evangeliškose bendruomenėse gana dažnai kalbama apie tarnavimą – mums suteiktų dovanų naudojimą Dievo garbei tiek kasdienėje aplinkoje, tiek bažnyčioje. Ne vienas savęs klausia: „O kuo aš esu apdovanotas? Ką galiu padaryti dėl Dievo?“
Tai ypač aktualu jaunajai kartai, dar tik ieškančiai savo pašaukimo. Vyresnioji, jau patyrusi karta, stengiasi jaunimą pamokyti, nukreipti, parodyti tinkamą pavyzdį, suteikti galimybių atpažinti dovanas. Ir tai puiku, nes padeda susiorientuoti – kito žvilgsnis įgalina pamatyti tai, ko paprastai nepastebiu ar net nepagalvoju. Kita vertus, esama ir tam tikros įtampos, nes jaunas žmogus bijo nuvilti tiek save, tiek kitus, nepateisinti į jį sudėtų lūkesčių, tiesiog suklysti ar padaryti „ne taip“.

Išankstinių vilčių ir lūkesčių daug – tai žmogiška. Panašiai kaip ir skaitant. Pasiimi į rankas naują knygą ir jau daugmaž žinai, nujauti, ko iš jos norėtum. Juolab, jeigu skaitei recenziją ar girdėjai gerą atsiliepimą iš draugo. Tai vadinama „lūkesčių horizontu“ – tai, ko tikiuosi iš anksto, dar neperskaitęs. Tarnystėje tasai horizontas taip pat platus… Kartais vienas ir tas pats krikščionis, kitų akimis, potencialiai gali būti ir pamokslininku, ir choristu, ir jaunimo grupelės vadovu, ir t. t. Priklausomai nuo to, kas (ir kaip) į jį pažvelgs. Būna, kad iš vienos pusės sako: „Žiūrėk, kaip puikiai tu rašai, galėtum šį tą parašyti“. Iš kitur girdi kitą kvietimą: „Matau tave sielovados srityje“. Arba: „Mums reikalingas žmogus, kuris gebėtų organizuoti renginius“. Kiekvienas tarsi garsiai mąsto, ką galėtum daryti, savaip įsivaizduoja tavo ateitį. Sunkiausia yra tai, kad pats nežinai, ir ta ateitis neretai atrodo labai labai miglota… Kaip Koheletui – „rūkų rūkas“. Tiesa, kad bažnyčioje aplinkiniai, juolab – vyresni krikščionys, turintys daugiau patirties ir įžvalgos, gali pastebėti jaunimo talentus ir išmintingai nukreipti, padrąsinti. Taip ir turėtų būti. Vis dėlto tas platus lūkesčių horizontas kartais slegia.

Samuelio pirmos knygos 16-17 skyriuose skaitome istoriją apie Dovydą. Nors šiandien jis žinomas kaip vienas iš garsiausių Izraelio karalių, dėmesį patraukia tai, kad pradžioje jis buvo paprastas piemenukas, grojęs lyra ir taip ramindavęs karalių Saulių. Nebuvo karys – tik Sauliaus ginklanešys, bet jam nestigo drąsos apginti avis ne tik nuo liūto, bet ir nuo meškos. O kartą, iškilus pavojui, Dovydas ryžosi stoti į kovą su pačiu Galijotu, filistinų kariu, apsiginklavusiu pačia geriausia to meto amunicija. Štai kas vyksta pasiruošimo užkulisiuose: „Saulius aprengė Dovydą savo drabužiais, uždėjo jam ant galvos varinį šalmą ir apvilko jį krūtinės šarvu. Dovydas virš drabužių prisijuosė jo kalaviją. Jis bandė paeiti, bet veltui, nes prie jų nebuvo įpratęs. Dovydas tarė Sauliui: „Negaliu su jais paeiti, nes nesu įpratęs“. Jis tad juos nusivilko. Tada jis pasiėmė savo lazdą, pasirinko iš upės vagos penkis gludžius akmenukus, įsidėjo juos į savo piemens maišelio kišenę ir, laikydamas rankoje svaidyklę, ėjo filistino link“ (1 Sam 17,38-40).

Koks kontrastingas vaizdas – didingi, jėga ir narsa žvilgantys šarvai, varinis šalmas, paties karaliaus kalavijas – tikro vyriškumo ir drąsos simboliai! Ir čia pat – Dovydas, prispaustas šarvų svorio ir nedrąsiai lemenantis: „Negaliu paeiti…“ Argi neįdomu?! Turbūt Saulius mieliau troško regėti Dovydą su visais kariui būtinais atributais. Gal jis išties norėjo, kad Dovydas būtų toks kaip jis – juk apvilko jį SAVO drabužiais, davė SAVO kalaviją, kad kautųsi jo priemonėmis, jo būdu. Tačiau Dovydas paprasčiausiai nepaeina… Nes Dovydas yra Dovydas. Ne Saulius. Jo kovos ginklai yra vargana lazda, akmenys ir svaidyklė. Bet ar vien dėl to, kad svaidyklė nėra kalavijas, ji mažiau verta? Ar vien dėl to, kad lazda neatstoja šarvų, kova pralaimėta? Dovydo istorija rodo, kad ne: „Įkišęs ranką į maišelį, Dovydas išsiėmė vieną akmenį, sviedė jį svaidykle ir pataikė filistinui į kaktą. Akmuo įsmigo jam į kaktą, ir jis pargriuvo veidu žemėn. Taip Dovydas nugalėjo filistiną svaidykle ir akmeniu, parbloškė jį ir užmušė. Rankoje kalavijo Dovydas neturėjo“ (1 Sam 17,49-50).

Šiandien mes nesikauname tikruose mūšiuose, tačiau visas gyvenimas yra dvasinė kova. Taigi viskas tik sunkiau! Naujajame Testamente neretai kalbama apie dvasinius ginklus, bet, be jų, turime mums Dievo suteiktas unikalias dovanas. Jeigu naudojame jas šlovindami Dievą – mes taip pat nugalime. Kitų lūkesčiai, sudėti į mus, netgi mūsų pačių įsivaizdavimai, kaip turėtume kovoti, kartais būna kaip Dovydui uždėti šarvai – mes tiesiog nepaeiname… Mus apvelka tai vienais, tai kitais šarvais; duoda šalmą ir kalaviją. Bet – nė krust iš vietos! Arba matuojamės patys stengdamiesi būti panašūs į kitus. Dažnai žavimės tais, kurie daro daugiau, geriau ir, atrodo, „rimčiau“ (nes turi visą reikiamą amuniciją); arba tarnauja taip, kaip „įprasta nuo seno“. Norėtume būti sauliais; ir kiti to dažnai norėtų. Bet esame dovydai. Dovydas sakė, kad nepaeina, nes nėra įpratęs. Bet gal kartais ir nereikia bandyti įprasti? Jeigu tavo dovana, tavo būdas kovoti tikėjimo kovą yra visiškai kitoks, Dievas nenurims tol, kol nebūsi savo vietoje. Ar tu taip pat nerimsti?.. Ar taip pat ieškai?.. Ir ar kartais nebijai pripažinti, kad dar nežinai?..

Tai, kokiems Jis leido mums formuotis, tai, ką mokomės, studijuojame, mėgstame, kokie esame – yra ne šiaip sau. Dievas gali būti pašlovintas per muziką, piešimą, mechaniką, psichologiją… Kaip – to jau tenka ieškoti mums. Gal tavo dovanos, būdai, kaip tarnauji Dievui, primena tą iš pirmo žvilgsnio varganą šaudyklę ir akmenukus? Jie tarsi nevertinami kitų… O galbūt tavo dovana primena Dovydo lyros skambesį? Rodos, nieko apčiuopiamo, vien garsas… Tačiau tai yra duota TAU. Tenka kartais pasimatuoti daugybę šarvų, kad be kartėlio ir su ramybe pasakytum: „Norėčiau būti kaip Saulius, bet ačiū Dievui, kad esu Dovydas“.
Akvilė Širvaitytė

Apie nešulinius asiliukus ir gailestingo Dievo pažadus

Ką rastume eilinio studento kuprinėje (nepaisant to, kad kuprinės nebėra labai madingos)? Žinoma, knygų, konspektų, vieną kitą obuolį, termosiuką su mėtų arbata, vieną kitą piešinį iš nuobodžios paskaitos, koheletiškus klausimus paraštėse, tokius kaip „kam visa tai?“. Tikėtina, jog po savaitgalio knygas bus pakeitę indeliuose kompaktiškai suguldyti mamos kepsneliai, kotletukai, uogienės ir visas kitas gėris… Ar tai neprimena asiliukų, tempiančių krovinius ir nešulius?

Būtų paprasta, jei čia ir baigtųsi studentiškų naštų sąrašas… Vis dėlto pečiai sulinkę dėl kur kas rimtesnių dalykų: kiek gausiu iš koliokviumo? Ką dėstytoja pasakys apie mano namų darbą? Ar gausiu stipendiją? Gal nebeskirs socialinės paramos? O gal nuo šio semestro teks papildomai dirbti? Kokią kursinio temą pasirinkti? Kaip rasti laiko poilsiui? Kaip mokytis, jei esu visiškai išsiblaškęs, pavargęs? Mane paliko ar nuvylė mergina/vaikinas, ir viskas, rodos, griūva… Gal pasiimti akademines atostogas? Nelaukiu vasaros, nes ji ir vėl bus „parduota“… Ir taip toliau.

Studentai krikščionys taip pat kelia panašius klausimus, tačiau šalia jų atsiranda ir kiek kitokie: kaip išlikti sąžiningu, nekonkuruoti ir nepavydėti? Kaip išmintingai paskirstyti laiką? Kaip būti tinkamu Kristaus liudijimu? Kaip išsaugoti teisingus prioritetus? Kaip suderinti krikščionišką gyvenimą – maldą, Dievo pažinimą, tarnystę ir studijas, kiek įmanoma didesnį tobulėjimą profesinėje srityje nepaneigiant nei vieno, nei kito? Kaip mokytis, rašyti koliokviumus, laikyti egzaminus drauge su Dievu – išliekant Jo Artume, nuolatos Jo Akivaizdoje? Kaip atiduoti savo vienišumą ir gilų meilės poreikį į Viešpaties rankas? Kaip būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio? Galiausiai – kaip visa pakelti? Klausimų ir poreikių sąrašas irgi ne ką trumpesnis…

Taigi visa tai – fiziniai, materialiniai, dvasiniai-emociniai poreikiai mums kartais menas kaip išties didžiulė našta. Nebūtinai ta, kurią norėtųsi nusimesti; gal tiesiog nešulys, kurį būtų gera truputėlį palengvinti juo pasidalinant… Tad aišku viena: studentiškos naštos sveria, o buvimas krikščioniu savaime neužtikrina jų lengvumo. Akyla akis galėjo pastebėti, jog Dievu pasitikinčio studento gyvenime tie vidiniai klausimai dažniausiai prasideda klausimu „kaip?“, t. y. siekiama išsiaiškinti Dievui patinkantį santykį su tuo, kuo gyvenama. Ir tai yra natūrali, prieš Dievą teisingo ir Jo Žodžio šviesoje tinkamo santykio paieška. Juk, būdami sąmoningi krikščionys, daugiau ar mažiau suvokiame, ko Dievas tikisi ir laukia iš mūsų, tad ir klausiame, kaip tai pasiekti, įgyvendinti. Kai naštų, darbų tiek daug, kai diena veja dieną ir nuolat trūksta laiko, pamatai, kad tavo jėgos – menkos ar paprasčiausiai ribotos; lyg naujai suvoki, kad para vis dėlto turi tik 24 valandas, o tau norisi ne tik valgyti, mokytis ir miegoti… Tad kartu su psalmininku norisi klausti: iš kur ateis man pagalba? Iš kur paguoda sulinkusiems pečiams?

Paguoda ateina atminus Dievo pažadus, paliktus Biblijoje. Ps 68,20 rašoma: Kasdien Jis neša mūsų naštas. Šios minties gyva iliustracija man tapo eilinė kelionė namo po paskaitų. Sausakimšame autobuse, žinoma, teko stovėti. Netikėtai randu vieną saugų tarpelį prie lango. Laiminga atsiremiu, stengdamasi kuo labiau saugoti gana nemažą grupiokės padovanotą kambarinę gėlę – it Mažojo princo rožę. Ir – mano nuostabai – šalia sėdinti moteris ją maloniai paima ir patupdo sau ant kelių. Ir laiko tol, kol privažiuoja savo stotelę. Tuomet atiduoda, užleidžia man savąją vietą, ir mes atsisveikiname. Savo mintyse laiminu ją suvokusi, kad būtent Dievas diena iš dienos taip ištikimai ir kantriai laiko, o kai reikia – ir neša visas mūsų naštas…

Ką tai reiškia XXI a. krikščioniui studentui? Tai, kad pats Dievas eina prieky manęs pakeldamas, panešdamas, mane sustiprindamas. Suteikdamas ramybės, kai pramiegu egzaminą; kantrybės, kai tris valandas laukiu dėstytojo norėdamas „pasikelti“ pažymį, bet taip ir nesulaukiu; nuoširdaus džiaugsmo kartu su tais, kurie gauna geresnius įvertinimus. Aprūpindamas finansais – kartais tokiu neįtikėtinu būdu, po ilgų vidinių kovų tarp pasitikėjimo Juo ir slapto skundo, manant, kad esu apleistas ir užmirštas… Ir apskritai – Jis įdeda palaidūniškos meilės, pakantos kitiems, kurie šiaip man galbūt visiškai nepatrauklūs, per daug savotiški, netgi, sakyčiau, per daug keisti, jog mylėčiau; arba nesąžiningi, neteisingi mano atžvilgiu. Kaskart, kai galvoju ar sakau „mano“, „man“, „aš pats galiu“, Jis primena: Aš – tas, kuris nešiojau, aš – tas kuris nešios, aš – tas, kuris jus neš ir išgelbės. (Iz 46,4)

Tad giliai suprantu, kad nešdama savąsias naštas su Dievu, o gal, tiksliau sakant, mokydamasi jomis dalintis, kartu turiu mokytis laiminti mokslų bičiulius tais pačiais palaiminimais, kurių linkiu ir Dievo prašau suteikti sau. Matau, jog Jis laimina ir toli nuo Jo esančius – jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų (Mt 5,45). Kažko negaudama, kažkur vėl ir vėl susmukdama, suklysdama turiu dar vieną galimybę savo viltis sudėti į Viešpatį, nes tik taip atrasiu laisvę, ramybę, giliau suvoksiu nuo aplinkybių bei pasiekimų nepriklausantį savo vertingumą Dievo akyse. Suprasiu, jog mano vertės pagrindas yra Tame, kuris mane sukūrė, atpirko, suteikė gyvenimo kryptį ir tapatybę Kristuje bei tikslingai palaiko visą manąją būtį, kad ir kur bebūčiau – namuose, universitete, kino teatre, mieste ar kaime…

Kita vertus, jei trokštame būti Kristaus mokiniais, Jis ne tik paima mūsų naštas, bet ir kviečia prisiimti Jo jungą, Jo „naštą“ ir mokytis romumo, nuolankumo: Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies (Mt 11,29). Skamba kaip akibrokštas, nesusipratimas… Paima mano naštą, o atiduoda savąją. Tad… vis tiek turime nešti?.. Bet gal kitaip ir neįmanoma? Gal palengvinti savąją ir reiškia ne ką kita kaip prisiimti Jėzaus naštą? Taip, turime nešti – iš meilės Tam, kuris ant kryžiaus prisiėmė didžiausiąją iš visų naštų – nuodėmę. Didelis iššūkis yra taip gyventi ir nešti naštas kaip Jėzus, bet didis yra Jo pažadas – jūs rasite savo sieloms atgaivą (Mt 11,29)! Dar daugiau – Jis netgi sako: Mano jungas švelnus, mano našta LENGVA (Mt 11,30). Ir, anot vieno krikščionio, kažkas išties negerai, jeigu Jo našta mums sunki…

Žinau, kad gebėjimo atiduoti ir priimti mokausi kasdien iš naujo. Kartais ir visai sėkmingai; bet kur kas dažniau – ašarų pilnomis saujomis ir sukąstais dantimis, galynėdamasi su puikybe… Tuomet tariu – ne, rėkiu: „Dieve, imk šitą naštą, TU ją nešk!“. Savų naštų, sunkumų pavedimas Dievui ir Jėzaus naštos prisiėmimas kaitaliojasi tarpusavyje – čia nešu pats, čia vėl atiduodu Dievui. Nebus dienos, kada kartą ir visiems laikams atiduosiu ir niekada nebeturėsiu šito kartoti. Net jei ir buvo diena, kai savo gyvenimą pavedžiau Jam, savo naštas patikėti Dievui mokausi kasdien. Ir tai vis naujai iškyla naujose situacijose – arba pėdinu pavieniui, arba stengiuosi šauktis Jo pagalbos.

Na, o pabaigai norisi pasidalinti labai praktiniu patarimu iš studentiško gyvenimo. Įtemptai ruošiantis egzaminams, mokantis yra gera tiesiog garsiai skaityti psalmes – dėkojant, atiduodant naštas Dievui kartu su Jo žmonėmis, keliant širdį aukštyn… Taip iš tiesų tvirtėja suvokimas, kad Dievas yra ČIA, su manimi: palinkęs virš knygų, konspektų, dienos darbų… Iš savo malonės ir gailestingumo jau palaiminęs ateitį: koliokviumus, egzaminus, rašto darbus, vidines dykumas ir suklupimus, atsitiesimus ir atgailos virpėjimus… Ir davęs dar vieną pažadą: Garantuoju, kad aš tikrai žinau savo užmojį jums, – tai VIEŠPATIES žodis, – užmojį jūsų labui, o ne jūsų žalai! Noriu jums suteikti sklidiną vilties ateitį. (Jer 29,11)

Akvilė Širvaitytė 2012-02

Kas yra krikščionis?

Vebsterio žodyne yra duotas toks paaiškinimas: „Krikščionis – tai asmuo, tikintis Jėzumi Kristumi, arba religija, kuri remiasi Jėzaus mokymu.“ Nors tai šiek tiek apibūdina, kas yra krikščionis, bet kaip ir dauguma kitų pasaulietiškų apibrėžimų, neperduoda tikros, biblinės tiesos, ką reiškia būti krikščioniu.Žodis „krikščionis“ Naujajame Testamente pavartotas tris kartus (Ap. d. 11, 26; Ap. d. 26, 28; 1 Pt 4, 16). Jėzaus Kristaus pasekėjai „krikščionimis“ pirmą kartą buvo pavadinti Antiochijoje (Ap. d. 11, 26), nes jie savo elgesiu, veiksmais ir žodžiais buvo panašūs į Kristų. Antiochijos pagonys iš pradžių šį žodį vartojo kaip paniekinamą pravardę, norėdami pasišaipyti iš krikščionių. Paraidžiui jis reikštų „priklausantieji Kristaus partijai“ arba „Kristaus šalininkai ar pasekėjai“, ir tai artima Vebsterio žodyno apibrėžimui.Deja, bėgant laikui žodis „krikščionis“ didžia dalimi prarado savo tikrąją reikšmę ir buvo pradėtas vartoti apibūdinant tuos, kurie yra religingi ar aukštos moralės žmonės, vietoje to, kad būtų taikomas iš tiesų atgimusiems Jėzaus Kristaus pasekėjams. Daugelis netikinčių Jėzumi Kristumi žmonių laiko save krikščionimis tik todėl, kad lanko bažnyčią arba gyvena „krikščioniškoje“ šalyje. Bet iš tiesų bažnyčios lankymas, vargšų šelpimas ar buvimas tiesiog geru žmogumi mūsų nepadaro krikščionimis. Kaip vienas evangelistas kažkada pasakė: „Ėjimas į bažnyčią nepadaro manęs krikščionimi lygiai taip pat, kaip ėjimas į garažą nepadaro manęs automobiliu.“ Taigi, nors tu ir esi bažnyčios narys, reguliariai ją lankai ir aukoji bažnyčios darbui, vis tiek tai dar nedaro tavęs krikščioniu.Biblija moko, kad savo gerais darbais mes negalim įtikti Dievui. Laiške Titui 3, 5 parašyta, kad „ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų Jis išgelbėjo mus, bet iš savo gailestingumo, Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu.“ Todėl krikščionis – žmogus, atgimęs iš naujo (Jn 3, 3; Jn 3, 7; 1 Pt 1, 23) ir įtikėjęs Jėzų Kristų. Laiške Efeziečiams 2, 8 yra parašyta: „Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana“. Tikrieji krikščionys yra tie, kurie atgailavo dėl savo nuodėmių ir patikėjo vieninteliu Jėzumi Kristumi. Jų tikėjimas nėra sekimas religija, moralės kodeksu ar laikymasis įsakymų: „tai galima, o tai negalima“.

Tikrasis krikščionis yra žmogus, tikintis Jėzaus Kristaus asmeniu ir faktu, kad Jis mirė ant kryžiaus už mūsų nuodėmes, o trečią dieną prisikėlė, kad laimėtų pergalę prieš mirtį ir duotų amžinąjį gyvenimą visiems, kurie patikės Juo. Jono 1, 12 mums sako: „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą“. Tikrasis krikščionis – tai iš tiesų Dievo vaikas, Dievo šeimos dalis, tai tas, kuris turi naują gyvenimą Kristuje. Tikrosios krikščionybės požymis yra meilė kitiems ir paklusnumas Dievo Žodžiui (1 Jn 2, 4; 1 Jn 2, 10).

Kas yra Jėzus Kristus?

Kas yra Jėzus Kristus? Skirtingai nuo klausimo apie Dievo egzistavimą, tik nedaugelis abejoja Jėzaus Kristaus egzistavimu. Visuotinai pripažinta, kad Jėzus Kristus iš tiesų buvo žmogus, gyvenęs Izraelyje prieš 2000 metų. Bet kai pradedamas kelti klausimas, kas buvo Jėzus, prasideda diskusijos. Dauguma religijų moko, kad Jėzus buvo pranašas, didis mokytojas ir šventas žmogus. Bet iš tiesų Biblijoje parašyta, kad Jėzus – daugiau nei pranašas, didis mokytojas ar dievobaimingas žmogus.

Vienas žinomų krikščionių rašytojų, C.S. Liuisas savo knygoje „Tiesiog krikščionybė“ rašo: „Aš noriu užkirsti kelią tiems, kurie iš tiesų dažnai kalba nesąmones apie Jį (Jėzų Kristų): „Aš pasiruošęs sutikti su tuo, kad Jėzus buvo didelis mokytojas, bet nesutinku su Jo tvirtinimu, kad Jis yra Dievas.“ Mes neturim taip kalbėti. Nes paprastas žmogus, kuris yra tik žmogus ir kalba tokius dalykus, kokius kalbėjo Jėzus, negali būti didelis dvasinis mokytojas. Greičiau jis mums atrodytų kaip lunatikas – panašiai kaip žmogus, kuris save laikytų virtu kiaušiniu, ar netgi pačiu velnio pasiuntiniu. Jūs turit pasirinkti, kuo tikėti. Arba šis žmogus yra tas, kas jis iš tiesų yra – Dievo Sūnus, arba pamišėlis ar net dar kažkas blogiau… Jūs galite laikyti jį kvailu, spjauti į jį ir sunaikinti kaip demoną; arba jūs galite kristi po Jo kojomis ir pavadinti Jį Viešpačiu ir Dievu. Tik nereikia galvoti, kad Jis buvo didysis žmonijos mokytojas, nes tai visiška nesąmonė. Jis mums nepaliko tokio pasirinkimo, to nebuvo Jo planuose.“

Taigi ką Jėzus kalbėjo apie save? Ką Biblija sako apie Jį? Visų pirma pažiūrėkime į Jėzaus žodžius, pasakytus evangelijoje pagal Joną  10, 30: „Aš ir Tėvas esame viena“. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Jėzus nesiskelbia esąs Dievas. Tačiau pažiūrėkime kaip reagavo žydai į Jo pareiškimą: „Žydai Jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime tave, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“ (Jn 10, 33). Žydai suprato Jėzaus žodžius kaip tvirtinimą, kad Jis esąs Dievas. Be to, Jėzus nebando prieštarauti žydams ir nesako „Aš nevadinu savęs Dievu“. Tai parodo, kad Jėzus, sakydamas: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30), iš tiesų kalba apie savo dieviškumą. Kitas pavyzdys yra Jono 8, 58, čia Jėzus sako: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš esu!“ Ir vėl, atsakydami į Jėzaus žodžius, žydai griebiasi akmenų, norėdami Jį užmušti (Jn 8, 59). Jėzus, apibūdindamas save kaip „Aš esu“, iš tiesų tapatina save su Dievu, kuris Senajame Testamente apreiškė save būtent tokiu vardu (Iš 3, 14). Kodėl žydai vėl griebėsi akmenų, norėdami užmušti Jėzų? Tokį žydų pyktį galėjo sukelti tik tvirtas įsitikinimas, kad Jėzus piktžodžiauja, skelbdamasis esąs Dievas.

Jono 1, 1 sako, kad „Žodis buvo Dievas“, o Jono 1, 14 – „Žodis tapo kūnu“. Tai aiškiai parodo, kad Jėzus yra Dievas kūne. Vienas Jėzaus mokinių, Tomas, kreipėsi į Jėzų: „Mano Viešpats ir mano Dievas“ (Jn 20, 28). Jėzus nepataisė jo. Apaštalas Paulius rašo „…mūsų didžiojo Dievo ir Gelbėtojo Kristaus Jėzaus“ (Tit 2, 13). Apaštalas Petras sako tą patį: „…mūsų Dievas ir Gelbėtojas Jėzus Kristus“ (2 Pt 1, 1). Dievas Tėvas taip pat liudija apie Jėzų, pristatydamas Jį kaip savo Sūnų: „Tavo sostas, Dieve, amžių amžiams, ir teisingumo lazda yra Tavo karališkoji lazda“ (Hbr 1, 8). Senajame Testamente pranašaujama apie Kristų ir Jo dieviškumą: „Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas, Jo vardas bus nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, amžinybės Kunigaikštis.“ (Iz 9, 5)

Taigi, kaip argumentuoja C.S. Liuisas – absurdiška manyti, kad Jėzus buvo vien tik geras mokytojas – šis variantas tiesiog atkrinta. Jėzus aiškiai ir atvirai vadinamas Dievu. Jei Jis nėra Dievas, reiškia Jis meluoja, ir todėl jau tikrai negali būti pranašu, didžiu mokytoju ar šventu žmogumi. Tad mėgindami paaiškinti Jėzaus žodžius šiuolaikiniai „mokslininkai“ skelbia, kad „tikrasis istorinis Jėzus“ nesakė apie save daugelio dalykų, kurie Jam priskiriami Biblijoje. Kas mes tokie esame, kad galėtume prieštarauti Dievo Žodžiui, sąmprotaudami apie tai, ką Jėzus sakė ir ko nesakė? Argi gali šiuolaikinis „mokslininkas“ suvokti, ką prieš du tūkstančius metų kalbėjo ar nekalbėjo Jėzus, geriau nei tie, kurie gyveno su Jėzumi, sekė Jį ir buvo Jo paties mokomi (Jn 14, 26)?

Kodėl klausimas apie tai, kas yra Jėzus, yra toks svarbus? Kodėl taip svarbu žinoti, ar Jėzus yra Dievas, ar ne? Pati svarbiausia priežastis, dėl kurios Jėzus turi būti Dievas, yra ta, kad jei Jis nebūtų Dievas, Jo mirtis nebūtų pakankamas užmokestis už viso pasaulio nuodėmes (1 Jn 2, 2). Vien tik Dievas galėjo užmokėti tokią begalinę kainą (Rom 5, 8; 2 Kor 5, 21). Jėzus turėjo būti Dievas, kad galėtų sumokėti visą mūsų skolą, Jis taip pat turėjo būti ir žmogus, kad galėtų mirti. Išgelbėjimas yra įmanomas vien tik per tikėjimą Jėzumi Kristumi! Jėzaus dieviškumas yra pagrindas to, kad tiktai Jis yra vienintelis kelias į išgelbėjimą. Jėzaus dieviškumas yra pagrindas to, ką Jis skelbė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).

© www.gotquestions.org

Ir vis dėl to pasaulis sukurtas Dievo

Matematikas krikščionis pasisakė spaudoje, prieštaraudamas britų astrofiziko Stiveno Hokingo (Stephen Hawking) tezei, kad Visata atsirado savaime iš nieko ir kad jai sukurti nebuvo reikalingas joks Dievas. Laikraštyje „Daily Mail“ Oksfordo matematikos profesorius ir mokslinės filosofijos docentas Džonas Lenoksas (John Lennox) rašo, kad Hokingas tapo daugelio elementarių klaidų ir paklydimų auka. Lenokso įsitikinimu, be Dievo pasaulis yra nepaaiškinamas. Tačiau Hokingas argumentuoja, kad Visata gali pati susikurti, nes egzistuoja tokie gamtos dėsniai kaip, pavyzdžiui, traukos jėga. „Didysis sprogimas“ yra neišvengiama fizikos dėsnių pasekmė. „Tam nereikia Dievo rankos“, savo knygoje „Didysis sumanymas – naujas Visatos aiškinimas“ rašo Hokingas. Tačiau, Lenokso nuomone, Hokingas neteisingai suvokia Dievą. Jis Dievą įsivaizduoja, kaip „užkaištį“, naudojamą tais atvejais, kai nerandama gamtos mokslų paaiškinimo. Bet krikščionims Dievas „yra viso spektaklio – ir tų dalių, kurių nesuprantame, ir tų dalių, kurias suprantame – Autorius“. Kuo geriau suprantame inžinieriaus darbą, tuo daugiau juo žavimės, taip ir vis labiau įsigilindami į Kūrėjo kūrinius ir geriau juos suprasdami, jaučiame vis didesnę pagarbą Kūrėjui.

Nereikia rinktis tarp Dievo ir gamtos dėsnių

Dar viena Hokingo klaida, kad jis ragina rinktis arba Dievą-Kūrėją, arba fizikos dėsnius. Tačiau ši alternatyva yra neteisinga. Pavyzdžiui, tokiu atveju, jei norėtume suprasti reaktyvinės pavaros darbą, tektų rinktis tarp reaktyvinio variklio išradėjo sero Franko Vitlio (Frank Whittle 1907-1996) ir fizikos dėsnių. Nors fizikos dėsniai ir gali paaiškinti, kaip funkcionuoja variklis, tačiau būtų nesąmonė tikėti, kad variklį sukūrė fizikos dėsniai.

Gamtos mokslai ir religija tarpusavyje neprieštarauja

Hokingo argumentas, neva traukos jėgos buvimas byloja, kad Visata atsirado pati savaime, yra dar nelogiškesnis. „Iš kur atsirado traukos jėga ir kokia kūrybinė jėga padėjo jai gimti?“, – klausia Lenoksas. Astrofiziko Hokingo samprotavimai paremti prielaida, kad gamtos mokslai ir religija vieni kitiems prieštarauja. Lenoksas teigia, kad jis, kaip krikščionis, čia nemato jokių prieštaravimų. Atvirkščiai, matant „gamtos dėsnių grožį“, sustiprėja tikėjimas protingu, dieviškuoju Kūrėju. Taigi, ir žvelgiant iš gamtos mokslų pozicijos, krikščioniškas tikėjimas yra prasmingas.

Ateizmas – tai tikėjimas, kuris neturi vilties

Lenokso nuomone, Dievo buvimas neapsiriboja gamtos mokslais. Prieš 2000 metų pats Dievas Jėzuje Kristuje atsivėrė žmonėms. Tai puikiai patvirtina ne tik bibliniai Raštai, bet ir gausūs archeologiniai radiniai. Matematikas sako: „Mano tikėjimas Dievu remiasi ne tik gamtos mokslų pažinimu, bet ir istoriniu liudijimu to, kad Jėzus Kristus prisikėlė iš mirusiųjų“. Ateizmo teiginys, kad žmogus siekia tik save patenkinti ir išgyventi, visuomet palieka depresinį/slogų įspūdį.

Lenoksas: „Ateizmas – tai tikėjimas neturintis vilties. Tuo tarpu krikščionių žinia, kuri tvirtai remiasi Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš mirusiųjų, suteikia ateičiai viltį“. (idea, Oksfordas).

„Vera i žyzn“ Nr. 2011/2

Ką mums daryti su nuodėmėmis?

Apaštalas Jokūbas, įkvėptas Šventosios Dvasios, savo laiške parašė tokius žodžius: “Mes visi daug kur nusižengiame“ (3,2). Šis laiškas adresuotas visiems be išimties krikščionims.
Atrodo, kad galima būtų apsieti be žodžio „visi“, o parašyti: „mes daug nusižengiame“. Bet apaštalas, vedamas Šventosios Dvasios, gerai žinojo žmogiškąją prigimtį ir todėl norėjo pabrėžti šią tiesą tiems, kurie giriasi savo dievobaimingumu ir nenuodėmingumu.
Sakydamas „mes visi“, apaštalas, be abejo, turi omenyje ir save, ir jus, mielas skaitytojau, ir mane, šio straipsnio autorių. Išimčių nėra.
Dėl ko apaštalui reikėjo konstatuoti šį faktą ir užrašyti jį Šventajame Rašte? Tikriausiai todėl, kad religiniame pasaulyje buvo ir yra nemažai tokių žmonių, kurie visada mato artimo nusižengimus, o save laiko nesuteptais, nenuodėmingais, teisiais. Jie didžiuojasi savo dievobaimingumu, pamaldumu ir akylai stebi kitus žmones, o paskui sako sau: „Aš nesu toks, kaip šis va muitininkas“ (Lk18,11). Bet taip galvoti gali tik tas, kuris nežino, kas tai yra Dievo šventumas ir koks pražūtingas yra mūsų išdidumas. Vien tik mintis, kad aš geresnis už kitus, – tai jau yra nuodėmė, ir Dievas išdidumo nekenčia kaip ir bet kurios kitos nuodėmės.
Argi Dievas gali nekęsti? Kaip Jis žiūri į nuodėmę? Štai ką sako Dievas, kreipdamasis į ortodoksus judėjus, griežtai besilaikančius švenčių ir visų sinagogos įstatymų: „Jūsų jauno mėnulio ir kitų iškilmių Mano siela nekenčia. Jos Mane slegia ir Aš pavargau nuo jų“ (Iz1,14). Kodėl? Todėl, kad visi šie šventimai buvo parodomieji, o šių žmonių širdyse suko gūžtą išdidumas ir puikybė, panieka muitininkams ir nusidėjėliams.
Kaip sunku būna žmogui, pasitikėjusiam savo teisumu,viešai prisipažinti: „Aš nusidėjau, esu kaltas…Dieve, atleisk“.
Tokie žmonės žodį „nuodėmė“ dažnai pakeičia žodžiu „klaida“. Aš pažįstu labai gerą, dievotą žmogų, kuris kiekvienoje savo maldoje nepamiršta pasakyti: „Viešpatie, atleisk mano klaidas“. Ir žinoma Dievas atleidžia jo klaidas, o nuodėmės lieka neatleistos. Kai vieną kartą aš jam pasakiau apie tai, jis nusiminęs atsakė „Dievas atleido mano nuodėmes atgailos dieną, o dabar man pasitaiko tik klaidos“.
Tai pragaištingas suklydimas. Štai tam pavyzdys. Žmogus eina šalikele. Priekyje jis pastebi kitą žmogų, kuriam slapta jaučia priešiškus jausmus. Kažkada tas žmogus jam „užmynė ant nuospaudos“. Kaip padaryti, kad nereikėtų sveikintis, susitikus su juo? Šėtonas gudrus. Jis iš karto pasiūlo jam idėją: pereik į kitą gatvės pusę, kol nevėlu. Jis taip ir padaro. Dabar, skaitytojau, pagalvokite ir sau atsakykite: tai buvo klaida ar nuodėmė? Jei kuris nors dievotas krikščionis tai laiko klaida, tai aš priminsiu Šventojo Rašto žodžius: „Kas nemyli savo brolio, tas pasilieka mirtyje. Kiekvienas, kas nekenčia savo brolio yra žmogžudys“. (1Jn3,14-15).
Baisu? O taip! Dievas taip vertina nuodėmę. Kai kas gali pasakyti: „Na, tai toks brolis…“ arba „Ši sesuo nepakenčiama!..“ Galbūt. Taip būna, ir gana dažnai, bet visgi jis yra mano brolis, o ji – mano sesuo. Jeigu jie ne Kristuje, tai Adome. Ir todėl neapykantos mano širdyje neturi būti! Argi reikia mums teisti, kai turime vieną teisėją visiems – Dievą? Argi neatsitiks taip, kad tą, kurį laikome beviltišku nusidėjėliu ir nesisveikiname, mes sutiksime amžinybėje, prieš Viešpaties Sostą?!

Gal jis suklupo – gyvenimo kelias juk erškėčiuotas;
Bet gelbėtojas gali jį ant kojų pastatyti.
O aš rytoj, kažkaip paslydęs,
Galiu į akmenį sukruvint širdį.
Tik viena reikia mums suprast, draugai:
Aplinkui mus – šėtoniškos kariaunos.
Geriau aš vėlei muitininku tapsiu,
Nei savimi patenkintu ir išdidžiu turtuoliu.
Dagestaniečių poetas Rasulas Gamzatovas parašė nuostabų eilėraštį, kurį pavadino „Saugokite draugus“ ir kuriame jis ragina „nenusidėti skubotu teisimu“.

„…Gal draugas paskubėjo
Ir nuskriaudė tave jis nenorom.
Paslydo draugas ir išpažino kaltę –
Tu nuodėmės jam neprimink“.

Šiuos žodžius klausiau dainuojant ir mąsčiau apie autorių, kuris neslėpė savo ateistinio požiūrio į gyvenimą, bet tuo pačiu priėjo prie išvados, kad neturime teisti savo artimo, bet atleisti jam. Atleisti, prisipažinusiam kaltu, ir daugiau nebeprisiminti skriaudos – kitiems krikščionims tai kartais būna och kaip sunku!
Dar vienas klausimas, neduodantis ramybės kai kuriems tikintiesiems. Apaštalas Paulius rašo: „ Gimęs iš Dievo negali nuodėmiauti, nes yra gimęs iš Dievo“ (1Jn3,9). Kaip suderinti šiuos žodžius su apaštalo Jokūbo žodžiais: „mes visi daug kur nusižengiame.“?
Atsakymas į šį klausimą glūdi teisingame žodžių „nuodėmiauti“ – t.y. pasilikti nuodėmėje ir „nusižengti“ – t.y. paslysti, suklupti dėl neatsargumo, supratime. Jei krikščionis tūno toje ar kitoje nuodėmėje ir nesiruošia jos palikti, ir ši nuodėmė jo nė kiek nejaudina, nekelia nerimo, ir jis neketina šios nuodėmės atnešti prie Viešpaties kojų kad nuplautų širdį ir sąžinę išperkamuoju Gelbėtojo Krauju, tuomet kyla klausimas: ar iš tikrųjų šis tikintysis patyrė atgimimą iš Dievo ir priėmė Jo naują dvasinę prigimtį?
Apaštalas Jokūbas rašo apie visiškai ką kita. Kadangi po atgailos, atsigręžus į Dievą, su mumis pasilieka mūsų senoji prigimtis, kurioje gyvena nuodėmės šaknis, tai velnias gali ir mėgins pasinaudoti ja, kad dominuotų sielai ir gundytų nusidėti, ko neturėtų būti. Deja, priešas kartais prasiveržia pro užtvarą, kai krikščionis nebūna budrus. Jis gali smogti ir sužeisti sielą. Atgimęs iš Dvasios krikščionis tokiu atveju nekaltina ko nors kito, nepateisina nuodėmės. Jis mato savo kaltę ir skuba pas Dangiškąjį Gydytoją atleidimo ir išgydymo. O Kristus pasakė: „Ateinančio pas Mane neišvarysiu laukan.“ Ar gali Kristus atsisakyti atleisti, jei žmogus nuoširdžiai, atvirai atgailauja dėl savo nusižengimo? Niekada!
Karalius Saliamonas savo maldoje, pašventinant Jeruzalės šventyklą, pasakė: „Nėra žmogaus, kuris nenusidėtų“. Ir jeigu tai yra taip, tai mes krikščionys, nusidėję, nuturėtume suversti kaltės kitam, kaip tai dažnai būna. Išpažinus savo kaltę Dievui, reikia atnešti ją prie Jo kojų, o Dievui patinka atleisti atgailaujantiems nusidėjėliams.
Mes žinome, kad Ieva nusidėjusi apkaltino ne save, o gyvatę. Adomas nusidėjęs apkaltino tuo Ievą ir netgi netiesiogiai apkaltino Dievą: „Moteris, kurią Tu man davei, davė man nuo to medžio, ir aš valgiau“ (Pr3,12).
Aaronas, Mozės brolis, dėl savo nusižengimo (padarė aukso veršį) apkaltino tautą. Saulius dėl savo nepaklusnumo Dievui apkaltino savo artimuosius.
Bet, ačiū Dievui, mes turime kitus pavyzdžius, iš kurių galime mokytis, kaip reikia elgtis su savo nusižengimais. Dovydas, nusidėjęs nesigėdijo pripažinti pavaldiniams. Iš jo širdies gelmės išsiveržė žodžiai: „Aš nusidėjau“. Tiesa, pradžioje „nuo kasdieninių aimanų džiūvo jo kaulai“, bet po to jis suprato, kad nuo Dievo teismo pabėgti negalima, ir atgailavo. Dievas jam grąžino išgelbėjimo džiaugsmą (Ps51,14).
Apaštalas Petras nusidėjęs – tris kartus išsigynęs Kristaus – graudžiai pravirko. Jėzus pažvelgė į jį – ir atgailos ašaros liejosi iš Petro akių. Viešpats, ten pat atleido jam ir vėliau davė didįjį pavedimą, kurį jis garbingai atliko.
Judas taip pat suprato savo kaltę, tačiau sąžinė jį nuvarė ne pas Jėzų atleidimo, o pas vyriausiuosius kunigus, o po to – į kilpą.
Kokios neįkainojamos turėtų būti šios pamokos mums tikintiesiems, pašauktiems vaikščioti šviesoje „kaip ir Jis (Kristus) yra šviesoje“.
Šventoji Dvasia į amžinąją knygą – Bibliją įrašė auksinius žodžius: „Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių“ (1Jn1,7). Kokiomis sąlygomis? Šventasis Raštas atsako: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. Jei sakome, kad nesame nusidėję, darome Jį melagiu, ir nėra mumyse Jo žodžio“ (1Jn1,9-10).
Tad būkime dėkingi Dievui, kad Jis pasigaili ir atleidžia atgailaujantiems nusidėjėliams. Kur gi mes būtume šiandien, jei Viešpats mums neatleistų, nepakeltų nukritusių, neperrištų sužeistų ir neužpiltų ant mūsų žaizdų savo malonės aliejų?!
Ką gi mums daryti su savo nuodėmėmis? Dievas pranašo Izaijo lūpomis į šį klausimą atsako taip: „Tada ateikite ir kartu pasvarstykime, – sako Viešpats. – Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas; nors būtų raudonos kaip purpuras, taps kaip vilna“ (Iz1,18). Šis atsakymas savo laiku buvo duotas Izraeliui, bet jis lieka galioti ir šiandien visoms tautoms, kadangi Kristus – viso pasaulio nusidėjėlių, tų, kurie ateina pas Jį su atgaila, Gelbėtojas.
Atsakymas į šį klausimą glūdi ir apaštalo Petro kalboje, pasakytoje Sekminių dieną: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2,38).
Ir jeigu Dievas mums atleidžia, tai kas gi mes tokie, kad neatleistume savo broliui, nusidėjusiam mums, ir netgi tada, kai jis atleidimo neprašo?! Tai būtina mums tam, kad išsaugotume savo širdyje ramybę su Dievu.
Nikolajus Vodnevskis
Iš žurnalo „Viera i žizn” 1993/5 išvertė Regina Vasiliauskienė.

Nepaisant visko, mes nugalėsime!