Martynas Liuteris Tikėjimo kova ir pergalė

Pamokslas, sakytas 1530 m.

„Jėzus įlipo į valtį ir mokiniai paskui Jį. Ir štai ežere pakilo smarki audra ir bangos liejo valtį. O Jis miegojo. Mokiniai pripuolę ėmė Jį žadinti, šaukdami: „Viešpatie, gelbėk mus, žūvame!“ Jis jiems tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ Paskui Jis atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą ir pasidarė visiškai ramu.“ (Mato 8:23-26)

Audra išbando mokinių tikėjimą. Šioje Šv. Rašto vietoje galime skaityti, kaip Kristaus mokiniai, sekdami savo Mokytoju, patiria didelę baimę ir neviltį. Čia yra ypatingas tikėjimo doktrinos pavyzdys. Ji yra skirta dievobaimingiems žmonėms, o ne nedorėliams, nes „…ne visi turi tikėjimą“ (2 Tes. 3:2); ir nedaugelis žino, kas jis yra. Taigi mes matome, kaip mokiniai išsigando didelės audros, o ji išbando jų tikėjimą. Prieš įlipant į valtį, jie buvo pasiruošę kalnus kilnoti! Jų širdys ir protai buvo pilni tikėjimo! Visas pasaulis yra pilnas tokio tikėjimo ir tokios drąsos, todėl yra toks užsispyręs ir įžūlus. Tačiau pakilus vėjui ir bangoms pradėjus blaškyti laivą, pasirodo, jog tas stiprus jų tikėjimas tebuvo apgaulinga iliuzija. Ką Viešpats pasakė savo mokiniams šioje situacijoje? Jis nesakė, jog jie neturi jokio tikėjimo, tačiau priekaištavo jiems dėl silpno tikėjimo. Jei mokinių tikėjimas būtų buvęs stiprus, jie nebūtų išsigandę nei bangų, nei vėjo. Tuomet viskas aplinkui būtų gyvenimas, laimė ir džiaugsmas. Tvirtas tikėjimas čia būtų sakęs: „Jei laivas pradėtų skęsti, čia yra Tas, kuris gali nuraminti bangas. Juk čia yra Tas, kuris perskyrė Raudonąją jūrą, todėl Jam nebus sunku išgelbėti ir mus“. Jei mokiniai būtų turėję stiprų tikėjimą, jie būtų galvoję būtent taip. Tačiau jų tikėjimas buvo silpnas ir jie šaukė: „Viešpatie, gelbėk mus, žūvame“. Jų širdyse buvo maža tikėjimo kibirkštėlė, kuri tik pripažįsta Kristų savo Gelbėtoju; ir prieš šią kibirkštėlę pakilo vėjas bei bangos, mirtis bei audra; ir ji turėjo pasipriešinti jų didybei. Vėjas ir vanduo labai greitai užgesina kibirkštis. Jei Viešpats nebūtų pabudęs ir nesustiprinęs jų silpno tikėjimo, mokiniai būtų pražuvę.

Tikėjimas Dievo žodžiu yra vienintelė pagalba išbandymo metu. Išbandomas tikėjimas yra labai panašus į neviltį. Iš šio tikėjimo pavyzdžio tikintieji gali pasimokyti keleto dalykų. Pirma, pastebėkime štai ką: kai iškyla situacija, kurioje tikėjimas turi būti stiprus, pasirodo, jog jis yra daug silpnesnis negu atrodė. Būtent tuomet tikintysis patiria tai, ką mokiniai patyrė audros metu: jie turėjo tikėjimą ir bandė daryti tai, ką ir turi daryti, t.y. nenusivilti ir pasitikėti Viešpačiu. Tačiau vėliau mokiniai jau nepajėgė tikėti ir savo širdyse jautė tik netikėjimą ir neviltį. Vis dėlto, kokia stipri beatrodytų neviltis, tikėjimas išsilaiko, nors ir yra daugiau panašus į netikėjimą. Tai mes vadiname tikėjimo galia: nors jis ir yra labai mažas, vis dėlto atneša labai didelius rezultatus. Taip vyksta ir visuose mūsų pagundymuose bei sunkumuose, kai velnias ir mirtis puola mus. Jie pakyla kaip milžinai prieš mažą tikėjimo kibirkštėlę, gyvenančią mūsų širdyje. Vis dėlto šis silpnas ir mažas tikėjimas, kuris yra daugiau panašus į neviltį ir netikėjimą, turi tokią jėgą, jog nugali tą milžiną. Taip tikėjimas pasiekia pergalę ir tokį pavyzdį mes matome mokiniuose. Atėjo Viešpats, nuramino vėją ir audra buvo nugalėta.

Mažas tikėjimas gali pasiekti pergalę, jei jis įsikimba į Dievo žodį. Kas suteikia tokiam tikėjimui, kuris yra daugiau panašus į netikėjimą, jėgą? Štai kas: tikėjimas, nesvarbu, koks silpnas jis yra, įsikimba į Viešpatį ir Jo žodį. Mokiniai nepradėjo dar greičiau irkluoti, nepuolė semti vandens iš valties ar daryti dar kažko. Jie žinojo, jog visa tai tuščia. Jie paprasčiausiai pradėjo šaukti: „Viešpatie, padėk mums“! Tuo momentu jie dar nežinojo, kad Jis yra jų pagalba, jie tik girdėjo apie tai. Tačiau jie tikėjo tuo, ką girdėjo. Ir tai buvo jų pergalė! Ir tai yra mūsų pergalė! Nėra jokio kito būdo, kuriuo mes galėtume nugalėti velnią ar pačią mažiausią nuodėmę. Kadangi tikėjimas, nors ir labai mažas, įsikibo į Dievo žodį, kurį girdėjo, vėjas ir bangos nurimo.

Taip turime elgtis ir tuomet, kai nuodėmė puola mus. Velnias ateina ir mažą paslydimą „išpučia“ iki didžiulio nusižengimo. Jis gali atnešti tokią baimę, taip sutrikdyti sąžinę, taip nupiešti baisiomis spalvomis teismą ir pragarą, jog žmogus neatlaiko ir puola į neviltį. Krikščionis pats negali pasipriešinti net mažiausiai nuodėmei. Tai mes žinome iš savo patirties. Viešpaties Vakarienės metu mes pakeliame taurę iki lūpų ir staiga užspringstame vienu vyno lašu. Kokia baisi nuodėmė! Tokia nuodėmė yra tik dulkė, nors velnias gali su ja uždaryti dangų ir pasiųsti į pragarą. Taip jis elgiasi ir su kitomis nuodėmėmis, kurios iš tiesų yra tik smulkmenos. Ir niekas savo jėgomis negali pasipriešinti tokioms velnio pinklėms.

Taigi, nors tikėjimas ir dreba, jis įsikimba į Kristaus žodį, jog Jis yra mūsų Gelbėtojas. Vieną kartą, kai tikėjimas įsikibo į žodį, nuodėmė turi pralaimėti dėl jo galios. Tiesa, kad velnias sijoja mūsų tikėjimą (Luko 22:31), bet sijojimas greitai baigsis, jei tikėjimas įsikibs į Dievo žodį; tuomet ateis Kristus ir sudraus vėją bei bangas. Ši istorija apie mokinius gali padėti mums visuose sunkumuose ir gundymuose, kuriuose mūsų tikėjimas yra išbandomas. Jei mūsų supratimas sako „viskas prarasta“, tai prilygsta lyg mokiniai būtų sakę: „Nėra ko šauktis Viešpaties. Čia jau nieko negalima padaryti“. Tokiu atveju jie visi tikriausiai būtų pražuvę ir likęs tik vienas Kristus. Taip mokinių nusivylimas būtų nugalėjęs tą mažą tikėjimo kibirkštėlę, nes jie būtų nustoję kabintis į Dievo žodį. Todėl, nesvarbu, kokie silpni esame, turime įsikibti į Dievo žodį, tuomet joks gundymas negalės mūsų nugalėti. Ir atvirkščiai: jei mes atsitraukiame nuo Dievo žodžio ir prarandame tai, ką turėjo mokiniai, net mažiausia nuodėmė privers mus kristi. Ką darysime tuomet, kai užklups iš tiesų didelės nuodėmės? Ką darysime tuomet, kai sąžinė mus kaltins: „Tu nekenti Dievo“? Kai žmogus tvirtai įsikimba į Dievo žodį ir tiki Kristaus galia bei noru jam padėti, jis matys, kad net nuodėmės, prilygstančios kalnams, pasitraukia ir jūra nurimsta. Tai yra mūsų pergalė ir čia visu ryškumu šviečia Dvasios kalavijas, t. y. Dievo žodis (Ef. 6:17). Kiek daug žmonių bijo, kad popiežius atskirs juos nuo bažnyčios. Tačiau čia yra Dievo žodis, pažadėtoji Evangelija, kurioje pats Dievas patvirtina, jog Jis padės jums. Jei jūs įsikibote į Jo žodį, turite savo rankose kalaviją, kuriuo galite nugalėti nuodėmę ir mirtį, velnią ir visą blogį.

Kova parodo, koks tikėjimas yra iš tiesų. Tokia yra viena tikėjimo pusė. Tas, kuris nori augti jame, turi tai gerai suprasti ir giliai išmokti. Tikėjimas turi du skirtingus laikus. Pirmas, ramybės laikas. Čia jam viskas sekasi, jis laimi, valdo situaciją, nieko nebijo ir džiaugiasi, jog visi priešai pabėgo. O karo metu tikėjimas daugiau yra panašus į netikėjimą ir neviltį. Šioje situacijoje mes turime suprasti, jog neturime tokio tikėjimo, kokį turėjome anksčiau, taikos metu. „Jau negaliu tikėti“ – sakote jūs. Tačiau geriau sakykite taip: „Aš tikiu, bet silpnai, nes dabar esu karo lauke“. Taikos metu, kai viešpatauja ramybė ir saugumas, dėkokite Dievui už tai ir naudingai išnaudokite tokį laiką. O karo metu sakykite: „Aš iš tiesų jaučiu, kad mano tikėjimas labiau panašus į netikėjimą. Aš beveik esu neviltyje. Tačiau būtent dabar tikėjimas naudoja tą savo funkciją, kuria puola ir kovoja prieš mirtį, nuodėmę, skurdą, šėtoną ir visus kitus priešus“. Tas, kuris kovoja, nežino, kas yra džiaugsmas. Šokti yra viena, o kovoti – kita. Ten, kur viešpatauja ramybė, nėra liūdesio. Tačiau kare yra priešingai; čia šėlsta audra ir dreba širdis, vis dėlto nereikia pasiduoti. Nepasiduokite, nors jūsų tikėjimas yra silpnas. Supraskite, jog esate kare ir velnias bei nuodėmė puola jus. Nukreipkite savo akis į Dievo žodį ir neleiskite jo pavogti. Jei jūs pasiliksite žodyje, neviltis, netikėjimas ir audra anksčiau ar vėliau pasitrauks. Tai yra karo laikas, sunkios kovos laikas, tikėjimo veikimo laikas; jūs turite kovoti prieš mirtį, nuodėmę ir pragarą, todėl jaučiate baisų jų svorį. Kas būtų atsitikę, jei mokiniai nebūtų matę nei jautę audros baisumo? Jų tikėjimas nebūtų kovojęs ir jie nebūtų nugalėję. Tačiau, kur pasitraukiama nuo Dievo žodžio, ten krenta ir tikėjimas. Ir priešingai: jei tikėjimas, koks silpnas jis bebūtų, įsikimba į Dievo žodį, nei neviltis, nei baimė, nei netikėjimas nepadarys mums žalos.

Dievo žodis yra tikėjimo ginklas. Tai aš sakau tam, kad mes gerbtume Dievo žodį taip, kaip jis turi būti gerbiamas. Jūs gerai pažįstate šį aštrų ginklą, kurį mes vadiname Dvasios kalaviju, ir velnias nieko taip nebijo kaip jo. Kiek daug kartų jis sužeidė jį. Iš ten, kur velnias mato Dievo žodį, jis pabėga. Būtent todėl šėtonas labiausiai siekia atimti jį iš mūsų. Jei jūs atimate kalaviją iš priešo, jūs nugalėjote jį. Jei velnias atima iš jūsų Dievo žodį, jūs nepajėgsite nugalėti nė mažiausios nuodėmės. Būtent tai vyksta popiežiaus bažnyčiose ir velnias spaudžia mus, norėdamas padaryti tingiais, nerūpestingais ir nedėkingais; jis bando atitraukti mus nuo Dievo žodžio, kad mes neskaitytume ir neklausytume jo. Tačiau, jei mes noriai klausome Dievo žodžio, jei įsidedame jį į savo širdį ir nuolat naudojame jį kaip kalaviją, esame saugūs. Velnias atakuoja mus, bet pakanka turėti dievišką žodį ir jis pabėgs. Tai yra vienintelis būdas, kaip mes galime nugalėti velnią, t.y. pasipriešinti jam Dvasios kalaviju. Tai mes turime labai gerai išmokti ir aiškiai suvokti; mūsų galia ir mūsų vertė kyla ne iš mūsų darbų, o iš tikėjimo, kai šis yra sujungtas su Dievo žodžiu, kuris yra mūsų šventumas ir pergalė.

Tikėjimo galia yra Kristuje, o ne krikščionyje. Tikėjimas Dievo žodžiu, o ne savo jausmais, daro mus krikščionimis. Kai kurie kvailiai šiandien sako: „Kai buvome popiežiaus valdžioje, gyvenome ramiai ir saugiai. Kai ėjome į mišias ir dalyvavome jų apeigose, viskas buvo ramu, bet dabar viešpatauja sumaištis“. Pagal tai kai kurie neišmanėliai sprendžia, kur yra krikščionys, lyg šiuos būtų galima atpažinti kūniškomis akimis. Jų neįmanoma matyti kūniškomis akimis, netgi užsidėjus pačius geriausius pasaulio akinius. Vieni vadina „krikščionimis“ tuos, kurie vaikšto su vienuolio apdaru, ir galvoja, jog toks krikščionybės tipas yra geras ir dėl jo verta stengtis. Taigi, jie vertina krikščionis pagal jų darbus, nuopelnus ir drąsą. Tačiau tiesa yra kitokia ir ją galime pamatyti istorijoje apie mokinius valtyje. Ar jūs matote joje krikščionis? Jie yra vadinami Kristaus mokiniais ir tokie buvo, vis dėlto nė vienas iš jų nebuvo gabus tikėti. Todėl mums reikia kitokių akių, negu siūlo pasaulis ir jo išminčiai, kad mes galėtume matyti, kur yra krikščionys. Mes išpažįstame: „Tikiu šventa visuotine Bažnyčia“, tačiau Paulius sako, kad tai, kuo tikime, nėra matoma (Rom. 8:24; 2 Kor. 5:7; Hebr. 11:1). Toje valtyje neįmanoma įžvelgti jokio pasitikėjimo ir krikščionys gali turėti netikinčiųjų išorę. Argi nematote, kokie išsigandę buvo mokiniai? Krikščionis dažnai nesuvokia, jog jis yra krikščionis, todėl nevertinkite savęs pagal tai, ką jaučiate ar ką jūsų širdis sako apie jus. Laikykite save krikščionimi dėl to, kad priėmėte Dievo žodį. Jūs esate krikščionis, jei noriai klausotės Dievo žodžio ir įsikimbate į jį nelaimės ir kovos dieną. Tokie krikščionys buvo tie Kristaus mokiniai valtyje; jie buvo išsigandę, jų išorėje nepamatysime nieko krikščioniško ir jų elgesys buvo visiškai nekrikščioniškas, tačiau jie buvo krikščionys, nes šaukė: „Viešpatie, padėk mums“. Čia buvo jų šventumas, jų gyvenimas ir jų stiprybė. Tai yra Kristuje, o ne mumyse, todėl kvaila spręsti apie krikščionį pagal jo išorę. Gražu, kai jis elgiasi gerai, vis dėlto išorinio dorumo ir išsilavinimo ugdymas yra tėvų ir civilinės valdžios pareiga. Dėl gero elgesio netampama krikščionimi. Krikščionis yra tas, kuris įsikimba į Dievo žodį ir tai vyksta tik per tikėjimą ir niekaip kitaip. Todėl, nors jį ir puola abejonės bei baimės; nors iš išorės jis kartais atrodo kaip netikintis, vis dėlto jis yra krikščionis, jei įsikimba į Dievo žodį ir nepaleidžia jo. Jis yra krikščionis ir tuo geresnis krikščionis, kuo labiau atrodo beviltiškas. Tokioje neviltyje iš savo silpnumo jis įsikimba į Dievo žodį, todėl Paulius ir sako: „…mieliau girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus jėga ilsėtųsi ant manęs.“ (2 Kor. 12:9). Kristaus jėga apsireiškia mūsų silpnume.

Krikščionio stiprybė slepiasi po jo silpnumu. Taigi, krikščionių šventumas remiasi ne į juos pačius, o į Dievo žodį. Niekas pagal išorę negali spręsti, ar žmogus yra krikščionis. Nėra nė vieno žmogaus pasaulyje, kuris galėtų matyti, ar kitas asmuo įsikimba į Dievo žodį. Jis gali matyti, ar aš esu blaškomas daugybės baimių, ar pilnas džiaugsmo, bet mano blaškymasis nieko nekalba apie mano įsikibimą ar neįsikibimą į Dievo žodį. Būti krikščioniu yra kažkas nematomo, kažkas slapto. Tai gali atskirti tik tie, kurie turi tikėjimą. Tai kalbu todėl, kad jūs, matydami krikščionių tarpe tiek daug silpnumo, nenusiviltumėte. Gražu, kai mes norime, kad krikščionys būtų tobuli ir juose nesimatytų jokių blogio priemaišų, tačiau tokie žmonės neegzistuoja. Jų negali būti, nes velnias, jų pačių kūniškumas ir pasaulis puola juos. Lengva spręsti apie kitus žmones pagal savo supratimus, tačiau mes nepatiriame jų sunkumų ir kančių, todėl geriau nesidairykime aplinkui, o stenkimės patys išmokti tikėjimo meno, kad žinotume, jog net nevilties valandą tikėjimas dar neišnyko. Įsikibkime tokiu metu į Dievo žodį, kuris sako, kad Kristus yra mūsų pagalba. Mokiniai šaukė: „Mes žūstame“ – tai yra neviltis, bet tuo pačiu jie prašė: „Viešpatie, padėk mums“ – tai yra tikėjimas. Taigi, pirmiausia jie kalbėjo kaip išsigandę bedieviai, bet taip pat prašė Viešpaties pagalbos. Jie buvo apimti silpnumo, todėl dar tvirčiau kabinosi į pažadą apie pagalbą. Dievo žodis gali daugiau už velnią, dėl kurio pinklių žmogus krenta į neviltį. Tai, kas pagal pasaulio supratimus yra stipru, turi pasitraukti ir iškilti tai, kas pagal jį yra silpna.

Tikėjimas visuomet patirs kovas; kur yra Kristus ir Jo Evangelija, ten yra neramumai. Audra kilo būtent tada, kai Kristus ir Jo mokiniai įlipo į valtį ir pradėjo plaukti. Anksčiau ji buvo rami. Taigi, kai Kristus įžengia į jūrą, ji pasišiaušia. Mūsų „išminčiai“ sako: „Kai tik jūs pradėjote pamokslauti tą savo Evangeliją, prasidėjo neramumai. Jei mes tik galėtume grįžti prie anos ramybės, be jokių abejonių grįžtume“. Pagal juos Evangelija yra kalta dėl to, kad žmonės yra blogi ir nenori jos girdėti. Tačiau istorija apie audrą jūroje paneigia visus jų kaltinimus. Tiesa, kad pasaulis gyvena ramiai, bet, pasirodžius Kristui, kyla audros. Jei mes nustosime skelbti Evangeliją, pasaulis vėl bus ramus. Tačiau čia yra kažkas daugiau. Kai Evangelija yra skelbiama, velnias priešinasi ir įkvepia popiežių bei visus kunigaikščius priešintis jai. Kas yra kaltas dėl to? Jie sako, kad Evangelija. Tegul velnias sudaužo jiems galvas! Viskas yra priešingai; jei Evangelija būtų priimta ir niekas nesipriešintų jai, viešpatautų ramybė. Evangelija nedaro nieko blogo geriems žmonėms, ji sudraudžia tik bloguosius. Ji sustato viską į savo vietas žemėje. Ji kovoja tik su velniu, kuris yra jūsų širdyje; ji nori išmokyti jus tiesos, todėl kaltė dėl konfliktų ir sumaišties krenta ant jūsų ir nereikia jos mesti ant Evangelijos. Visi turi pripažinti, jog Evangelija nedaro jokios žalos. Vagis gali sakyti: „Kodėl vedate mane į kartuves? Jei nebūtų budelio, aš galėčiau gyventi ramiai“. Taigi, jam patiktų, kad nebūtų jokio teisėjo nė bausmės, tada jis galėtų ramiai vogti. „Jei jie nebūtų manęs pagavę, aš neičiau dabar į kartuves. Taigi kaltė yra jų“. Ne, kaltė yra jūsų, nes jūs nepaklusote nei tėvams, nei valdžioms. Taip ir Evangelija apšviečia jūsų netikėjimą ir nori apvalyti jūsų širdį, bet jūs būsite kaltas, jei priešinsitės jai. Visos piktžodžiaujančios burnos šaukia: „Jūra buvo rami iki kol neatėjo Kristus“. O Kristus sako jiems: „Nemanykite, jog Aš atėjau atnešti ramybės žemėn. Aš atėjau atnešti ne ramybės, o kalavijo.“ (Mato 10:34). Kiekvienas nusidėjėlis nenori, kad jo blogi darbai būtų apšviesti, tačiau taip negali būti. Taigi, ne Kristus kaltas, kad audra pakyla. Priešingai, Kristus miegojo, todėl ne Jis sukėlė ją. Audras sukelia velnias, plaukiančiojo valtyje priešas. Čia kažkas pasakys: „Argi ne Kristus liepė jiems plaukti?“. Aš girdėjau pasakojimų, kad jūreiviai neleidžia į laivus pasiimti jokių šventų dalykų, net Jono evangelijos, nes jie sako, kad tai atneša nelaimę. Ar mokiniai irgi turėjo taip elgtis, t.y. apkaltinti vienintelį Teisųjį valtyje ir išmesti jį, kaip jūreiviai išmetė Joną (Jonos 1:15)? Nei Kristus, nei Jo mokiniai nėra kalti dėl jūros šėlsmo. Jūsų neapykanta ir pavydas kelia tokią sumaištį. Žmonės nekenčia Evangelijos ir ją persekioja, bet dėl to kaltina Kristų ir Jo mokinius, o ne velnią, kuris įkvepia juos taip elgtis. Šiandien sakoma: „Kiek daug nelaimių atnešė Evangelija! Jei ji nebūtų skelbiama, mes gyventume ramiai“. Jokiu būdu! Kaltė yra velnio ir jūsų, o ne Evangelijos. Evangelija yra taikos žinia, mokanti mus gero. Vagis irgi gali sakyti jį užklupusiam namų šeimininkui: „Eik gulti ir leisk man ramiai vogti“. Kaltė, kurią nedorėliai verčia ant Evangelijos, yra jų. Ar jūs tylite, kai vagis ateina ir laužia namų duris? Ar jūs sutinkate su juo, kai jis apkaltina jus dėl keliamo triukšmo? Jūra yra rami, kol nėra Kristaus. Tačiau, jei iškyla audra, tikrai ateis ir Kristus. Ir kai Jis ateis, vėjas ir bangos turės paklusti Jam, nesvarbu, kiek žmonės bepiktžodžiautų. Evangelija išsilaikys ir nugalės visus vėjus ir audras.

Taigi, mes negalime spręsti apie savo tikėjimą pagal tai, ką jaučiame, o turime įsikibti į Dievo žodį. Antra, niekas neturi pasipiktinti, kai kyla sumaištis, lyg jos būtų galima išvengti, jei Kristus nepasirodytų. Ne Kristus, o pasaulis yra kaltas dėl jos. Kai Kristaus Evangelija pradeda sklisti pasaulyje, jūra pradeda šėlti. Kita vertus, jei mes, išsigandę audros, neįsikibsime į Dievo žodį ir nesišauksime Kristaus, kaip Viešpaties ir Gelbėtojo, pražūsime. Amen.

„La Lucha y la Victoria de la Fe Cristiana“
Versta iš ispanų k.
Asmeninė biblioteka