Martynas Liuteris Gyvenimo pašventinimas

Gyvenimo pašventinimas per tikėjimo teikiamą jėgą

„Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui – taip ir elkitės, darydami vis daugiau pažangos. Jūs juk žinote, kokių nurodymų jums davėme Viešpaties Jėzaus vardu. Nes tokia yra Dievo valia – jūsų šventėjimas; kad susilaikytumėte nuo ištvirkavimo ir kiekvienas iš jūsų mokėtų saugoti savąjį indą šventume ir pagarboje, o ne aistringame geidulyje, kaip pagonys, kurie nepažįsta Dievo; kad nė vienas iš jūsų neperžengtų ribų ir neapgaudinėtų savo brolio, nes Dievas už visa tai keršija, kaip jau esame įspėję ir patvirtinę. Dievas pašaukė mus ne nedorybei, o šventumui. Todėl kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris ir davė mums savo Šventąją Dvasią.“ (1 Tes. 4:1-8)

Šioje vietoje Paulius moko apie gerus darbus. Čia apaštalas ragina skaitytojus turėti aktyvų, o ne silpną, apimtą snaudulio ir tingumo tikėjimą. Mes daug girdime pamokslaujant apie tai, kad esame išteisinti prieš Dievą per tikėjimą be jokių darbų ir nuopelnų, tačiau jau būdami teisūs, mes negalime gyventi nedarydami gerų darbų. Tai yra labai svarbu ir apie tai mes turime kalbėti nuolat. Velnias niekada nemiega: jis visuomet stengiasi nukreipti mus nuo teisingo kelio arba į kairę, arba į dešinę. Todėl, kai yra pamokslaujama apie gerus darbus, kaip tai daro Paulius šioje vietoje, klausytojai gali pradėti neteisingai galvoti, kad išgelbėjimą galima pasiekti per teisumą, besiremiantį gerais darbais ir to pasekoje nelaikyti Kristaus vieninteliu Gelbėtoju. Tokie žmonės siekia išgelbėjimo savo pačių pastangomis ir savais darbais. O girdėdami apie tai, kad tik per tikėjimą gali būti išteisinti, jie palinksta į kitą kraštutinumą ir klausia: „Kam tuomet iš viso stengtis? Kam reikalingi tie geri darbai?“. Aš bijau, kad mūsų dienomis žmonės linksta arba į vieną, arba į kitą kraštutinumą. Tačiau Paulius išlaiko vidurį. „Kaip išmokote iš mūsų“ – sako jis tesalonikiečiams – „taip ir aukite tame“. Apaštalas čia kalba apie viešą tikėjimo gyvenimą. Jis kalba apie tikėjimą, pasireiškiantį mūsų gyvenime, t.y. apie krikščioniui tinkamą elgesį. Tikintysis turi augti vis daugiau ir daugiau. Toliau jis sako: „Dievas pašaukė mus per tikėjimą Evangelija šventam gyvenimui“. Kokios rūšies nuodėmių atpirkimą mes būtume gavę, jei ir toliau norėtume atsiduoti nuodėmėms ir pasilikti jose? Tai nebūtų joks nuodėmių atpirkimas. Todėl nėra lengva rasti Evangelijos mokytojų, kurie mokytų tautą teisingo kelio. Arba jie kalba vien tik apie darbus, arba visai nieko nemoko apie juos. Kaip matome, velnias puola mus iš dviejų pusių vienu metu, todėl turime klausti savęs, kokia iš tiesų yra Dievo valia, kad vis labiau ir labiau gausėtume darbais, kurie patinka Jam.

Apaštalas Paulius norėjo parodyti tesalonikiečiams, kad per tikėjimą jie žengė pirmuosius žingsnius, bet jų dar laukia ilgas kelias. Vienuoliai galvoja, kad jie yra beveik tobuli, nes paklūsta dvylikai Evangelijos patarimų. Jie mano, kad vykdydami juos, yra pertekę gerais darbais. Tačiau jie klysta galvodami, kad padarė daugiau negu visas Šv. Raštas reikalauja iš jų. Kiti gyvena komunose, taip norėdami pasiekti tobulumą. Jie vadovaujasi tokiomis idėjomis: „Niekas man neliepė nešioti sutanos, vis dėlto aš kantriai nešiosiu ją, kad būčiau tobulas“; arba: „Niekas man nedavė nurodymų apie valgį ir gėrimą, bet aš susilaikysiu nuo kai kurio maisto, kad tapčiau tobulas“. Tokie žmonės eina visiškai klaidingu keliu ir nevykdo nieko, ko reikalauja Dievo įsakymai. Tokios jų pastangos nėra pakankamos. Jei mūsų šventumas nėra didesnis už vienuolių, mes esame pražuvę. Vienuolis Benjaminas pasninkaudavo 3-5 dienas iš eilės, bet paskui prisivalgydavo tiek, kad vargu ar tiek suvalgytų nepasninkaudamas. Visos tokios pastangos yra pačių žmonių sugalvoti dalykai; jie įsivaizduoja, kad per juos Dievo akyse jie pasirodys geresniais už kitus. Didžiulė klaida!

Gyventi dorai ir sąžiningai nereiškia maitintis tik duona ir vandeniu bei rengtis pilku vienuolių apdaru. Ne vienas taip rengiasi, bet jų širdis liūdi. Todėl mes turime išmokti gyventi taip, kaip Dievas nori. Paulius moko mus, kad mes dar nesame tobuli; jis nekalba apie tobulumą, nors vienuoliai svaičioja apie jį. Vien dėl šios priežasties reikia sugriauti visus vienuolynus. Juose yra praktikuojamas toks gyvenimas, kuris bando būti tobulesniu už pačius 10 Dievo įsakymų! Netgi patys didžiausi apaštalai nedrįso daryti kažką, kas savo tobulumu peržengia 10 įsakymų. Tuščia apie tai svajoti, nes netgi paprasčiausias jų išpildymas žmogui nėra pasiekiamas. Tik šie kvailiai elgiasi taip, lyg dieviški paliepimai yra lengvai išpildomi.

Tačiau jūs, kurie gavote tikėjimą, labai gerai žinote, kad visi žmonės yra gimę nuodėmėje ir verti amžinojo pasmerkimo. Jūs pažinote Kristų ir per Jį Tėvą. Kristaus kraujas apvalė jus ir jūsų nuodėmės yra atleistos. Ir dabar jūs pradėjote Šventosios Dvasios suteikta jėga vyti lauk nuodėmę ir laikyti paklusnume visą savo kūną. Būkite pastovūs tame. Kaip širdis buvo atnaujinta per tikėjimą, taip ir kūnas turi būti apvalytas nuo visų kūniškų nešvarumų. Anksčiau niekas negalvojo, kad tyrumas kyla iš tikėjimo. Visi manė, kad tai neatsiejama nuo vienuoliško gyvenimo. Tačiau dabar mes žinome Evangelijos tiesą: nedorumas yra pašalinamas per tikėjimą atpirkimu. Dabar aš užtikrintai žinau: Dievas žiūri ne į vienuoliškus apdarus ir elgesį, o tik į savo Sūnų Jėzų Kristų, kuris atpirko mano nuodėmes. Dėl šios priežasties mūsų žemiškame gyvenime mes turime pastoviai rūpintis nuodėmingo kūno šalinimu ir Dievo įsakymų vykdymu. Gailestingasis Dievas teišsaugo šią doktriną mūsų tarpe ir tegul niekada netrūksta mokytojų, kurie mokytų tautą neišklysti iš tiesaus kelio nei į dešinę, nei į kairę. Iki šios dienos nė vienas iš mūsų nesugebėjome išsilaisvinti iš visų savo nuodėmių. Mes turime tik Šventosios Dvasios pradmenis, o ne Jos pilnatvę (Rom. 8:23). Vis dėlto tikėkime, kad Kristus sėdi danguje kaip mūsų Tarpininkas, kad Jo dėka mums nėra įskaitomos nuodėmės, ir eikime tolyn tobulumo keliu. Saugokimės tokių klaidingų minčių: „Aš tikiu Dievu, todėl nuodėmė negali manęs pažeisti“. Taip galvojo daugelis ir gyveno palaidą gyvenimą.

„Dangaus karalystė“ – sako Kristus – „yra kaip raugas, kurį moteriškė įmaišė trijuose saikuose miltų.“ (Mato 13:33). Ta moteris „paslėpė“ raugą miltuose, kad visa tešla įrūgtų. Tuo metu, kai ji maišė miltus su raugu, visa tešla dar nebuvo įrūgusi. Ji paliko tešlą ir laukė, kol raugas apims ją visą. Šia prasme Evangelija yra raugas. Tačiau raugo mes negalime palikti ant stalo, jį reikia įmaišyti į tešlą, kad jis apimtų ją visą ir suteiktų reikiamą purumą. Jei aš tik žiūriu į Evangeliją ir tik kalbu apie ją, ji neturės jokios naudos man. Jei aš noriu, kad ji turėtų poveikį man, ji turi įeiti į mano sielą ir kūną bei prasiskverbti per juos. Kai tai įvyks, mano protas per Evangelijos raugą pradės mąstyti naujai; ir juo turės sekti mano valia, rankos, burna ir visi kiti nariai, kad galiausiai tikėjimo vaisiai apimtų visą kūną.

Jei mano širdis tiki gerąja nuodėmių atpirkimo žinia, tuomet ir mano burna turi susilaikyti nuo to, kas nuodėminga. Ji neturi džiaugtis svetimavimais ir paleistuvystėmis, o linksmai giedoti apie Dievo žodį, melstis ir garbinti Viešpatį. Taip pat mano ausys turi būti apvalytos, kad man patiktų klausytis ne apkalbų, piktžodžiavimų ar prakeikimų, o Dievo žodžio ir to, kas yra gera artimui. Mano ausys turi apsivalyti nuo nedorumų ir tapti panašiomis į širdį, kurioje gyvena tikėjimas. Ir kaip sako apaštalas, šis tyrumas turi persismelkti į mano šeimos gyvenimą, kad vis labiau ir labiau mirtų manyje geiduliai svetimai moteriai ir kūnas taptų paklusnus, laisvas nuo pasileidimo. Visa tai neprasideda nuo vienuoliško apdaro užsidėjimo. Tai gali padaryti tik Šventoji Dvasia, Ją galima gauti tik kartu su tikėjimu. Ji pakeičia mūsų širdį ir palenkia mūsų mintis tokia linkme: „Dievas atleido mano nuodėmes ir leido man pažinti Kristų, todėl aš noriu gyventi taip, kaip Jam patinka“. O jei jūsų kūniškumas nenori tam paklusti, eikite į savo kambarėlį ar šventųjų susirinkimą ir melskitės: „Viešpatie, mano Dieve, kaip pradėjai aukštinti savo vardą mano širdyje, taip padėk man išaukštinti jį visame mano kūne“. Pavyzdžiui, aš pradėjau gyventi dorai ir sąžiningai, bet mano kūniškumas nori eiti kitu keliu. Tokiu atveju geriausia yra atsiklaupti ir melsti Dievo pagalbos. Išorinėmis pastangomis neįmanoma pašalinti gundymų. Senasis Adomas bus su jumis, nors jūs nueitumėte ir į dykumos vidurį. Joks vienuolio apdaras nepadės jums. Juo tik pridengsite tą seną nedorėlį, gyvenantį jūsų viduje. Argi netiesa, kad visos vienuolių išpažintys vienuolynuose yra susijusios su pasileidimu, apsirijimu, pavydu, pykčiu ir pan.? Tačiau jūs gavote naują šviesą, išgirdote Viešpaties valią: Jis nori, kad jūs būtumėte išgelbėti per Jėzų Kristų; Jis nori, kad būtumėte tyri, kaip Kristus yra tyras, ir laikytumėtės Jo įsakymų. Taigi, jei esate gundomas pasileidimu ar kitu nedorumu, šaukite: „Ateik, Tėve, padėk man, kad, kaip širdis pradėjo tikėti Tavimi ir mylėti Tave, taip ir mano burna tekalba ir rankos tedaro tai, kas Tau patinka“. Šventumas turi kilti iš vidaus, o ne iš išorės. Kvaila būtų pilti vandenį į šaltinį. Vanduo turi trykšti iš šaltinio. Nedorumas yra mano širdyje – tokia yra liūdna tiesa. Jis vaikšto su manimi, miega su manimi ir nėra jokių išorinių priemonių, kurios galėtų pažaboti jį. Vienintelis būdas suvaldyti jį yra štai koks: tikėti Kristumi, kurio dėka Dievas yra gailestingas mums. Tėvas yra nuodėmės priešas, todėl Jis atsiuntė mums Jėzų Kristų, kad Jis iškovotų atleidimą už nuodėmes. Ir vėliau Jis pasiuntė Šventąją Dvasią į mūsų širdis, kad mes taip pat taptume nuodėmės, kuri gyvena mumyse, priešais. Tačiau jei aš sakau, jog tikiu Dievu ir vėliau einu ir elgiuosi kaip lupikautojas, goduolis ir pan., toks tikėjimas nėra joks raugas. Jis neapėmė viso mano gyvenimo. Tačiau jis turi jį apimti! Įmaišykite Evangelijos raugą į visą save, gerai paslėpkite jį savyje per tikėjimą, kad jis apimtų visus jūsų narius.

„Jūs juk žinote, kokių nurodymų jums davėme Viešpaties Jėzaus vardu. Nes tokia Dievo valia – jūsų šventėjimas.“ (1 Tes. 4:2-3). Ir toliau skaitome, kad Dievas keršija už visus nedorumus, t.y. Jis nepalieka nenubaustų tų, kurie paniekina Jo valią. Paulius toliau kalba apie krikščionio elgesį. Jūs buvote pašventinti per tikėjimą ir per tikėjimą Jėzumi Kristumi jūsų nuodėmės yra atleistos. Dabar Dievas nori, kad jūs augtumėte šventume, kad šis iš tikėjimo kylantis šventumas vis labiau ir labiau taptų matomas. Dėl žmogiškos prigimties sugedimo mūsų troškimai yra žalingi arba mums patiems, arba mūsų artimui. Pašventinimas yra štai kas: mūsų indas yra paimamas iš bedieviško naudojimo ir paskiriamas šventam naudojimui, kaip Paulius ir sako laiške Romiečiams: „Kaip buvote atidavę savo kūno narius vergauti netyrumui ir nedorybei, kad elgtumėtės nedorai, taip dabar atiduokite savo narius vergauti teisumui, kad taptumėte šventi.“ (6:19). Kai aš buvau jaunas, velnias padarė daug žalos per mano liežuvį, nes man patiko nešvankios kalbos. Mano liežuvis buvo tapęs neteisumo ginklu, lenkiančiu į nedorumą ir aplink esančius. Tačiau dabar jis turi būti pašventintas, kad iš nuodėmingo naudojimo pereitų šventam naudojimui. T.y. aš pats turiu kalbėti dorai ir kitus raginti kalbėti dorai bei kovoti su netyrumu. Tokiu pačiu būdu šventumas turi apimti visus mano narius. Visi jie buvo pasidavę įvairiems nedorumams, paleistuvystėms ir visokioms gėdingoms nuodėmėms. Mes buvome tokie patenkinti ir netgi didžiavomės tuo. Tačiau dabar turime pavesti savo narius tarnauti tyrumui. Jei negalite išlaikyti celibato, veskite moterį, kad pasileidimas, blogi troškimai ir nedoros mintys nenugalėtų jūsų. Tokiu būdu jūs apsaugosite savo kūną ir jo narius nuo gašlumo jėgos, nors jo apsireiškimai jūsų kūne ir nesibaigs. Tie, kurie taip elgiasi, yra pašventinti per tikėjimą ne tik savo viduje, bet yra šventi ir savo elgesyje. Jie, būdami šventi savo viduje, tokiais galiausiai tampa ir išorėje.

Taigi, tokia yra mūsų užduotis: pirmiausia turime dorai ir disciplinuotai elgtis su savo pačių kūnu. Būti šventu reiškia išlaikyti savo kūną ir jo narius dorume ir tyrume. Tam mes esame pašaukti. Apaštalas čia paaiškina, ką reiškia netyrumas. Daugelis juokiasi iš to ir žiūri į tai su šypsena, tačiau Dievas pasakė: jūs turite mokėti saugoti savąjį indą šventume ir tyrume, o ne pasileidime. Todėl mes turime susilaikyti nuo to, kas nėra garbinga. Ir ne tik vengti išorinių nedorų veiksmų, bet ir per maldą bei Šv. Rašto skaitymą vis daugiau stengtis nugalėti vidinius nedorus polinkius. Kur nėra siekiama šventumo, ten Dievas apsireiškia kaip keršytojas. Miegantys ant netikro saugumo nekreipia dėmesio į tokias nuodėmes, tačiau jie neišvengs bausmės. Dievas apsireiškia kaip keršytojas ir ypač tiems, kurie nori būti ir krikščionimis, ir kartu tenkinti savo kūniškus geidulius.

„…ir kiekvienas iš jūsų mokėtų saugoti savąjį indą šventume ir pagarboje, o ne aistringame geidulyje, kaip pagonys, kurie nepažįsta Dievo.“ (1 Tes. 4:4,5). Paulius čia kalba apie situaciją, vyraujančią tarp pagonių. Kiekviena šalis turi ypatingą savo nuodėmę. Graikai buvo labai linkę į paleistuvystes ir svetimavimą laikė linksmybe, todėl Tesalonikos tikintieji buvo raginami gyventi dorai ir tyrai. Kur blogas pavyzdys yra tiek stiprus, kad užvaldo ir didelius, ir mažus, ten žmogus pradeda galvoti: „Jei visi eina šiuo keliu, kodėl aš turiu nuo jų atsilikti?“. Tuo metu visi ėjo vienu keliu: paleistuvystė nebuvo laikoma nuodėme. Tokia pati padėtis buvo ir Italijoje, kur „jie patys teršė savo kūnus“, kaip Paulius ir sako Rom. 1:24. Toks buvo pagonių gyvenimo būdas. Be to, jie begėdiškai didžiavosi, lyg toks jų elgesys būtų geras. Ir netgi mūsų dienų Italijoje paleistuvystė nėra gėdingas dalykas. Patys vyskupai ir kardinolai dalyvauja jose. Tarp mūsų, vokiečių, svetimavimas bent jau yra laikomas gėdingu dalyku. Vokietijoje paleistuvis yra laikomas niekingu žmogumi. Be to, jei Italijoje vienas apgauna kitą, apgautasis turi iškęsti aplinkinių patyčias. „Kodėl buvai toks neatsargus?“ – klausia jie juokdamiesi. Tarp mūsų apgavystės bent jau nėra visuotinai priimtinas dalykas. Mūsų, vokiečių, nuodėmė yra besaikis valgymas ir gėrimas. Tai yra Vokietijos maras. Tačiau Dievas nepašaukė mūsų, kad gyventume kaip kiaulės, o ragina mus neprisidėti prie tų amoralių darbų, kurie vis labiau užvaldo visus. Mes turime būti atidūs Pauliaus žodžiams, kuriuos jis rašė tesalonikiečiams. Argi jūs norite būti panašūs į Sodomos gyventojus, kurie darė pačias didžiausias nuodėmes ir tuo didžiavosi? „…jei išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui – taip ir elkitės, darydami vis daugiau pažangos“. Tai yra raginimas ir mums. Nedorumas klesti aplink mus, bet mes neturime sutikti su juo ir tuo labiau nesekti juo, o gyventi suvokiant, kad šventėjimas yra mūsų pašaukimas. Gaila, bet daugelis yra taip pražuvę nedorume, kaip Sodoma bei Gomora, ir netgi nesigėdija to ir nelaiko nuodėme. Jie yra panašūs į sibaritus, tačiau pragaro ugnis nėra toli nuo to miesto, kuris pasiekia pasileidimo ir nedorumo kraštutinumus. Šv. Raštas aiškiai parodo tai benjaminitų pavyzdžiu. Jie buvo išnaikinti iš Izraelio giminių tarpo dėl bjauraus nusikaltimo (Teisėjų 20 sk.). Žmogus gali būti velnio apgautas ir daryti bloga, bet Viešpats neatstums jo, jei jis, pamatęs, jog nuklydo, sugrįžta ir prašo Tėvo atleidimo (Jono 6:37). Bet jis gali tikėtis tik Dievo teismo, jei nori gyventi nerūpestingai, nepergyventi dėl savo nuodėmių ir begėdiškai jomis didžiuotis.

„…kiekvienas iš jūsų mokėtų saugoti savo indą šventume ir pagarboje…“. Čia „indas“ reiškia savo pačio kūną. Apaštalas Petras vartoja šį žodį, kalbėdamas apie moteris. Jis vadina jas silpnesniu indu (1 Petro 3:7). Žmogus yra Dievo indas arba instrumentas. Jo kūnas ir jo nariai – akys, ausys ir kt. – turi būti valdomi taip, kad visas žmogus būtų šventas indas, atmetantis bet kokį nedorumą. Jis negali būti nedorumo indu, tenkinančiu velnio norus. „Kiekvienas temoka saugoti savo kūną pagarboje“ – sako Paulius ir čia jis turi galvoje tuos graikus ir romėnus, kurie negerbė savo pačių kūnų, nenaudodami juos tam, kam jie buvo sukurti, t.y. vyras moteriai ir moteris vyrui (Rom. 1:26). Tie, kurie susilaiko nuo tokio pasileidimo ir gyvena ištikimai šeimoje, išlaiko savo indą šventume ir pagarboje, nes vaikšto paklusnume Dievui. Šis įspėjimas Tesalonikos krikščionims buvo labai svarbus, nes jie gyveno aplinkoje, kurioje viešpatavo geiduliai ir pasileidimas. Tas pats vyko ir Romoje tuo metu ir vyksta dabar. Todėl, jei nuodėmė gundo jus, tuščia klausti patarimo pas popiežių ar kardinolą. Jie pavirto tokiais pasileidusiais epikūrininkais, kad jau nesidomi nei Dievu, nei Jo žodžiu. Kita vertus, jei nors vienas ar kitas pradėtų priešintis Romai, jis nieko nepasieks, nes didelis akmuo, risdamasis sutrina po savimi ir mažą. Todėl svarbu, kad pats apaštalas mums pasakytų, jog Dievas pašaukė mus ne pasileidimui, o nedorų geidulių pažabojimui ir doram bei sąžiningam gyvenimui, nesvarbu ar tai būtų šeimoje, ar už jos. Taip gyventi mums gali padėti tikėjimas, Dievo žodis, malda, kylanti ne vien iš lūpų, bet ir giliai iš širdies.

Tikėjimas neleidžia mums tinginiauti. Tiesa yra ta, kad jis nedaro mūsų visiškai teisiais (per tikėjimą mes gauname visišką atleidimą už nuodėmes, bet savo gyvenime dar nesame tobuli), bet padeda mums įsikibti į Kristų ir Jo dėka netobulas mūsų šventumas nepražudo mūsų. Tai yra tas kelio vidurys, apie kurį mes jau kalbėjome anksčiau: juo einantis neieško prieglobsčio geruose darbuose, bet taip pat jų neatmeta. Krikščionys yra šventi, nes tiki Kristumi, bet taip pat jie ir gyvena šventai.

Toliau Paulius kalba apie tai, kad mes negalime piktnaudžiauti savo artimu. Gaila, bet šiandien šis nedorumas nėra laikomas gėdingu dalyku. Paleistuvystė vis dar yra laikoma blogiu, bent jau tarp krikščionių, bet pasinaudojimas savo artimu nėra smerkiamas. Pasaulis yra pilnas godumo pinigams ir nesąžiningo verslo. Netgi kunigaikščiai nesigėdija to. Tačiau Paulius sako: „Jūsų tarpe to neturi būti. Negalima apgaudinėti savo brolio, tai nėra švento gyvenimo dalis“. Aš negaliu ieškoti naudos sau, darydamas žalą artimui. Skyriaus pabaigoje Paulius sako, kad daugelis atmes jo įspėjimus, bet „…kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą…“ (8 eil.). Žmonės apgaudinėja vieni kitus nesąžiningame versle, bet galvoja, kad elgiasi gerai. Jie nenori pripažinti, kad palūkanos yra gėdinga nuodėmė. Bet koks pamokslas šia tema yra paniekinamas. Tačiau šie niekintojai turi suprasti, kad, kas paniekina tokius žodžius, paniekina ne pamokslininką, o Viešpatį ir Viešpats yra keršytojas už viską. Kaimietis, pardavęs miestiečiui katę vietoj triušio, juokiasi. O miestietis juokiasi, kai savo gudrybėmis apgauna kaimietį. Tai yra blogai. Bent jau laikytų tai gėdingu dalyku! Bet ne, visas pasaulis pasinaudojimą kitu laiko linksmu, normaliu ir netgi pagirtinu dalyku. Vieną dieną Dievo kantrybė baigsis! Nedorumas jau peržengia visas ribas. Jei žmonės atiduoda savo kūno narius godumui, atsitiks taip, kaip sako Paulius: Dievas apsireikš kaip keršytojas už visa tai. Kas pabėgs tuomet, kai Dievas ateis kaip Teisėjas ir pareikalaus atsiskaityti už padarytas nuodėmes? Atsigręžkime atgal į istoriją ir pamatysime, kad nėra nuodėmių, už kurias nebūtų ištikusi bausmė. Argi nepakanka, kad Viešpats atleidžia nuodėmes, užmerkia akis prieš jūsų nusižengimus ir neįskaito jų? Argi pasieksime tokius kraštutinumus, kad juoksimės iš savo nedorumų, ginsime juos ir laikysime kažkuo tinkamu? Velnias ne tik sukyla prieš Dievo valią, bet ir nori, kad jo elgesys būtų laikomas tinkamu. Tokiose aplinkybėse Dievo atleidimas nėra įmanomas. Vokietiją ištiks Dievo bausmė, nes nuodėmė yra laikoma pasigyrimu. Pagonių filosofas yra pasakęs: „Kai tauta pradeda laikyti dorybėmis tai, ką anksčiau laikė nedorumu, ji greitai pražus“. Bent jau vadintų nuodėmę nuodėme, geidulį geiduliu, tuomet dar būtų kažkokia viltis. Tačiau Vokietijoje jau bandoma neteisingą vadinti teisingu ir visa tai yra pasmerkta žlugimui. Kai žmogus serga mirtina liga, bet sako, jog jo sveikata yra gera, gydytojas negali padėti jam.

Taigi, apaštalas ragina mus bijoti Dievo ir nelaužyti Jo paliepimų. Amen.

Romos bažnyčioje egzistuoja 12 evangelinių patarimų (jie nėra privalomi, bet raginama jais sekti). Teigiama, kad, kas juos vykdo, daro daugiau negu turi daryti ir taip kaupia savo naudai gerus darbus. Tai yra neturtas, paklusnumas bažnyčios valdžiai, seksualinis susilaikymas, atlyginimas geru už blogą, nesipriešinimas blogiui ir t.t.

2. Kalba apie „Bendro gyvenimo brolių“ judėjimą, išplitusį Olandijoje ir gretimose šalyse XIV a.
3. Sibaris, graikų kolonija pietų Italijoje, sugriauta 510 m. prieš Kristų. Ji garsėjo savo nedorumu.

„La Santificacion de la Vida Mediante el Poder que Otorga la Fe“
Versta iš ispanų kalbos
Asmeninė biblioteka