Pakeisti ar susitaikyti?
„Suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti“, – kalbama vienoje ramybės maldoje.
„Suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti“, – kalbama vienoje ramybės maldoje.
Kaipgi atsitiko, kad jūs, profesionalus, iniciatyvus, energingas darbuotojas, dar visai neseniai didžiavęsis savo darbu ir laužęs galvą, kaip pasiekti geresnių rezultatų, tapote išsiblaškiusiu, abejingu, nusiminusiu, o gal ir ant viso pasaulio pykstančiu žmogumi? Jums nuolat skauda galvą, širdį, trūksta oro, „veržia“ skrandį.
Žmogaus asmenybę lemia ne tik genų bagažas. Ankstyvosios vaikystės patirtys ir tėvų klaidos daug lemia tai, kas esate šiandien.
Jei paklausčiau jūsų, ar esate kūrybiškas, kokį atsakymą išgirsčiau? Tikriausiai sakytumėte, kad stokojate kūrybiškumo, nes nemokate gerai piešti, lipdyti skulptūrų ir šiaip esate mažai susijęs su menu. Tačiau kūrybiškas gali būti (ir yra) kiekvienas žmogus, kad ir kokia jo profesija, amžius ar socialinis statusas.
Sakyti tiesą ar ne? Klausimas svarbus todėl, kad melą itin sunku atleisti. Net Dantė „Pragare“ į patį dugną nuleidžia žmones, apgavusius tuos, kurie jais pasitikėjo. Melą, apgavystę smerkiame ir propaguojame atvirumą ne tik santuokoje, bet ir tarp draugų, pažįstamų ar bendradarbių.
Konfliktą sudaro kelios stadijos: užuomazga, augimas, sprendimų paieška ir gyvenimas po jo. Priklausomai nuo to, kiek leidžiama ginčui įsiplieksti, skiriasi ir jo išsprendimo galimybės. Be abejo, lengviausia konfliktą išspręsti pradžioje, kai dar abi pusės girdi, kas sakoma.
Norime ir siekiame gyventi kuo sveikiau. Vis dėlto, savaitę pavyzdingai laikęsi dietos, penktadienio vakarėlio metu neatsispiriame saldžia grietinėle puoštam pyragui, o pro pilną vaisių dubenį praeiname taip, tarsi jo nebūtų. Ar vakarėlyje išgeriame keliomis taurėmis per daug, nors žadėjome apsiriboti tik sultimis… Gyvenime nuolat patenkame į situacijas, kuriose gerai apmąstytos elgesio gairės konfrontuoja su vėjavaikiško akimirkos žavesio žadamais malonumais. Atsispirti pagundai prireikia nemažai pastangų. Deja, dažnai ji būna stipresnė už valią.
Padėkime į šalį teorijas ir pamąstykime. O kodėl drovumą laikome neigiamu bruožu? Kodėl norime, kad mūsų vaikas būtinai būtų pirmas, lyderis, garsiai ir demonstratyviai siektų kitų dėmesio?
Nė vienas žmogus nežino ateities, nežino, ką jam atneš kita valanda. Tačiau mūsų gyvenimas visada, bet kokiomis aplinkybėmis turi prasmę ir, kaip sakė garsus psichologas, logoterapijos kūrėjas V. Franklis, „ta begalinė būties prasmė aprėpia kentėjimą ir mirimą, vargą ir mirtį“.
Taip, ji tokia. Nes ją sunku rasti, o radus – sunku pamesti. Prikimba it varnalėša. Taip ir girdžiu mažiausiai 50 proc. skaitytojų sumurmant: „Kad taip man tokią varnalėšą…“ Norite būti laimingi? Be abejo. O mes pasistengsime nors truputį padėti.
Naujausi komentarai: