Drovus vaikas – kaip juo didžiuotis ir padėti
Padėkime į šalį teorijas ir pamąstykime. O kodėl drovumą laikome neigiamu bruožu? Kodėl norime, kad mūsų vaikas būtinai būtų pirmas, lyderis, garsiai ir demonstratyviai siektų kitų dėmesio?
Padėkime į šalį teorijas ir pamąstykime. O kodėl drovumą laikome neigiamu bruožu? Kodėl norime, kad mūsų vaikas būtinai būtų pirmas, lyderis, garsiai ir demonstratyviai siektų kitų dėmesio?
Nė vienas žmogus nežino ateities, nežino, ką jam atneš kita valanda. Tačiau mūsų gyvenimas visada, bet kokiomis aplinkybėmis turi prasmę ir, kaip sakė garsus psichologas, logoterapijos kūrėjas V. Franklis, „ta begalinė būties prasmė aprėpia kentėjimą ir mirimą, vargą ir mirtį“.
Taip, ji tokia. Nes ją sunku rasti, o radus – sunku pamesti. Prikimba it varnalėša. Taip ir girdžiu mažiausiai 50 proc. skaitytojų sumurmant: „Kad taip man tokią varnalėšą…“ Norite būti laimingi? Be abejo. O mes pasistengsime nors truputį padėti.
Nieko naujo nepasakysiu – žmogaus kūnas atspindi mintis. Kai supykstame, kraujas suteka į galvą , kai išsigąstame – išteka. Supykus širdis plaka greičiau, o kai esame laimingi, bendras kūno tonusas yra kitoks, nei liūdint. Mes parodome nuotaikas veido išraiškomis, o požiūrius ir jausmus – judesiais ir gestais taip tiksliai, kad kiti žmonės geriau supranta mus iš gestų nei iš žodžių.
Esu tikra, kad turite svajonių. Neabejoju, kad daugelis jų (o gal visos?) taip ir liko gražios, neįgyvendintos ateities vizijos. Dėl to galite kaltinti nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes, žvaigždžių išsidėstymą ar likimo pirštą. O aš kaltinsiu jus pačius, tiksliau – nemokėjimą išsikelti tikslus ir jų siekti. Gera žinia – šią „spragą“ dar nevėlu užpildyti.
Ne taip seniai bendrovė „TNS Gallup“ atliko tyrimą, kuriuo stengėsi išsiaiškinti, kokios vertybės būdingos Lietuvos vyrams ir moterims bei kaip jos kinta nuo paauglystės iki senatvės. Rezultatai ir šokiruoja, ir stebina, ir… guodžia.
Kiek gražiausių žodžių pasakyta apie motinas. Joms skiriamos eilės, dainos, gėlės, dėmesys ir pagarba. Bet ar visados iš tiesų jos mylimos? Ar visos jos nusipelnė tokio išskirtinumo? Būkime atviri: nemažos dalies žmonių santykiai su motinomis ne patys geriausi, o kai kurių netgi labai komplikuoti.
Ovidijaus poemoje „Metamorfozės“ aprašytas mitas jau trečią tūkstantmetį žmonijai byloja liūdną istoriją apie žmogų – pasaulio centrą, nuolat susirūpinusį savo poreikių tenkinimu kitų sąskaita, abejingą kito žmogaus jausmams, pasipūtusį, egoistišką ir savimylą.
Ką reiškia „skubėti gyventi“? Tai gali reikšti ir pasiūlymą skubėti „patirti gyvenimo džiaugsmus“. Žinoma, tai nieko blogo. Tačiau vargu ar tokiam patyrimui mums duota būtent jaunystė ir tik jaunystė. Juk jaunystėje patirti gyvenimo džiaugsmą dažniausiai trukdo nepasitikėjimas ir nerimas.
Greičiausiai nesuklysiu sakydama, kad kiekvienas iš mūsų nors kartą gyvenime yra susidūręs su sunkumais: vieniems nepasisekė mokykloje per baigiamuosius egzaminus, kurie turėjo užtikrinti sėkmingas studijas išsvajotame universitete, kitus bendradarbių akivaizdoje gėdingai pažemino viršininkas, trečius skaudžiai išdavė mylimas žmogus ar išvykdamas gyventi ir dirbti į Airiją paliko artimas vaikystės draugas.
Naujausi komentarai: