Du keliai

Senovės žydų karaliaus Asos gyvenimą galima būtų padalinti į du etapus.

                      Pirmasis etapas pasižymėjęs klestėjimu, dora ir ramybe baigiasi tokiais žodžiais

Iki trisdešimt penktųjų Asos karaliavimo metų nebebuvo daugiau karo.

2 Metraščių 15,19

                      Galima būtų pasakyti, jog pirmuosius trisdešimt penkerius savo karaliavimo metus, pasak Metraščių knygos, karalius nugyveno pavyzdingai.

                      Tačiau, gera pradžia yra pusė darbo.

                      Kas nutiko trisdešimt šeštais karaliaus valdymo metais?

Trisdešimt šeštaisiais karaliaus Asos metais Izraelio karalius Baaša, atžygiavęs prieš Judą, įtvirtino Ramą, norėdamas užkirsti kelią išeiti ar įeiti į Judo karaliaus Asos žemę. Tada Asa paėmė sidabrą ir auksą iš VIEŠPATIES Namų ir karaliaus rūmų iždų ir nusiuntė juos Aramo karaliui Ben-Hadadui, karaliaujančiam Damaske, tardamas: „Tebūna tarp manęs ir tavęs tokia sąjunga, kokia buvo tarp mano tėvo ir tavo tėvo. Štai aš atsiunčiu tau sidabro ir aukso. Imk ir nutrauk savo sąjungą su Izraelio karaliumi Baaša, idant jis atsitrauktų nuo manęs“. Ben- Hadadas sutiko su karaliaus Asos prašymu ir pasiuntė savo kariuomenės vadus prieš Izraelio miestus. Baaša, apie tai išgirdęs, liovėsi tvirtinti Ramą, nutraukdamas ten darbus. Tada karalius Asa sutelkė visą Judą, ir visi Ramos akmenys bei rąstai, kuriais Baaša buvo statęs, buvo nunešti. Jis panaudojo juos Gebai ir Mizpai įtvirtinti.

2Metraščių 16,1-6

                      Atrodo lyg ir nieko reikšmingo nevyksta – kaimynės Izraelio karalystės karalius sugalvojo užimti strateginį Ramos miestą. Nedidelis konfliktas tarp giminingų giminaičių.

                      Tačiau Asa, jau tiek metų gyvenęs taikoje ir neturėjęs reikšmingų didelių išlaidų, galėjo sau leisti už sutaupytus pinigus nusipirkti Aramo karaliaus paslaugas.

                      Tą jis ir padarė.

                      Turbūt pagalvojo, kam pačiam teptis rankas ir statyti save į pavojų, jei galima viską sutvarkyti už pinigus.

                      Panašiai galvoja ne vienas, nebūtinai tik turtingieji.

                      Ši mintis gali kilti bet kam – kaip gera būtų turėti pakankamai pinigų, kad nereiktų prašyti pagalbos, kad nebereikėtų pačiam šaldyti savo kojų ir ar purvinti savo rankų.

                      Žinoma, kad pinigai, patys iš savęs, nėra blogis.

                      Greičiau, jie gali sukurti pretekstą iliuzijai, jog galime viską sutvarkyti ir patys, ir be Dievo pagalbos.

                      Pasiklausykite žodžių, kuriais, po tokio sėkmingo politinio ėjimo, į karalių kreipėsi pranašas:

Tuo metu regėtojas Hananis atėjo pas Judo karalių Asą ir jam tarė: „Kadangi tu pasitikėjai Aramo karaliumi, o VIEŠPAČIU, savo Dievu, nepasitikėjai, todėl Aramo karaliaus kariuomenė išslys tau iš rankų. Argi etiopai ir libiai nebuvo didžiulė kariuomenė su nepaprastai daug kovos vežimų ir raitelių? Tačiau jis atidavė tau juos į rankas, kadangi pasitikėjai VIEŠPAČIU, nes VIEŠPATIES akys apmato visą žemę ir sustiprins tuos, kurie yra su juo visa širdimi. Dabar tu neprotingai pasielgei, todėl nuo šiol būsi karų varginamas“.

2 Metraščių 16,7-9

                      Vos keliais sakiniais pranašas Hananis, pasako labai daug.

                      Pinigai dažnai siūlosi nupirkti tai, ką galėtų dovanoti tikėjimas.

                      Pasakysite, o kas tame blogo? Kas čia blogo, kad karalius nusipirko paslaugas užuot pats ėmęsis spręsti konflikto. Iš pirmo žvilgsnio, kažkokį blogį įžvelgti gana sunku.

                      Tačiau pastebėkite, kad pranašas bara Asą už veiksmus, kurių pasekoje Asai iš rankų išslydo Aramo karalius.

                      Kodėl Aramo? Juk Asai kėlė grėsmę Izraelio karalius Baaša?

                      Pasirodo, jei Asa būtų buvęs ištikimas Dievui ir Izraelio karaliui būtų pasipriešinęs, kaip kadaise pasirpriešino etiopiečiams, Dievas būtų išplėtęs jo karalystės ribas ir jam būtų paklusęs net Aaramo karalius.

                      Asa turtų pagalba laimėjo tik mūšį, ir pralaimėjo karą.

                      Žvelgiant iš dangaus perspektyvų, toks karaliaus elgesys buvo trumparegiškas.

                      Taip, ramybė tautoje buvo užtikrinta. Tačiau ji buvo užtikrinta tik labai trumpam laikui. Dievas buvo numatęs kur kas didesnę palaimą Judėjos karalystei bei jos žmonėms.

                      Asai reikėjo į kovą su Izraelio karaliumi stoti tikėjimu ir pasitikėjimu, kad Dievas jo neapleis. Tačiau ‘vardan šventos ramybės’ pasirinkęs sumokėti kitiems, jis pardavė ateities kartų ramybę.

                      Dėl patogesnio ir ramesnio gyvenimo šiandien, ne vienas yra gundomas nuvertinti ilgalaikę ir išliekančia palaimą.

               Pavyzdžiui, užuot anksčiau atsikėlę maldai šiandien, sudrausminę vaiką šiandien, pradėdami taupyti šiandien, paprašę atleidimo šiandien ar pradėdami sportuoti šiandien, mes galime susivilioti mintimi apie lengvesnį kelią, tikėdamiesi, kad toks pasirinkimas nesukels jokių nepatogumų ateityje.

Kuriam laikui mums gali ir pavykti. Lyg ir nieko bloga nenutinka. Tačiau laimėję mažą mūšį – ilgiau pamiegoję, save pamaloninę nereikalingais dalykais, išvengę nemalonaus pokalbio, mes ilgainiui pralaimime mūšį už savo ir aplinkinių gerovę.

Jobas kadaise buvo perspėtas:

Saugokis, kad nebūtum pertekliaus suviliotas. Jobo 36,18

Karalius Asa BUVO pertekliaus suviliotas ir ėmė manyti, jog finansinė gerovė jam gali suteikti tai, ką gali duoti tik tikėjimas. Asa galvojo, kad turtais gali kompensuoti tai, ką gali suteikti tik paklusnumas Dievui.

Dievas sustiprina tuos, kurie yra su Juo visa širdimi, kabėjo pranašas.

Dievas prašo visiško pasišventimo.

Ne todėl, kad kažkaip pavydžiai nenori su kuo nors mumis dalintis.

Tai yra dvasinis dėsnis, kuris turi labai aiškias pasekmes ir mūsų kasdienybėje. Mes kažką savo gyvenime pasiekiame ar nuveikiame, tik tada, kai esame visa širdimi tam pasišventę.

Netikite? Pakalbėkite su tais, kurie susituokė, nusprendė sportuoti, pradėjo liekninančias dietas ar šiaip ėmėsi kokios nors veiklos.

Visi jie paliudys, jei nesi 100% pasišventęs ir pasiruošęs – greičiausia nieko nebus. Tik laiko klausimas, kada ta veikla ar užsiėmimas pasimes tarp kitų antraeilių dalykų.

Ramybė ir klestėjimas, padarė karaliaus širdį tingią. Izraelio karaliaus Baašos kariniai veiksmai prie Asos karalystės sienų, galėjo tapti galimybe karaliui atnaujinti pasišventimą Dievu ir nusipurtyti tingulį bei snaudulį, sukeltą patogaus gyvenimo.

Pasirinkimą kuriuo keliu eiti turime ir mes. Vienas kelias – nusigręžti nuo Dievo ir savo būdais siekti ramybės ir gerovės. Na, o kitas kelias – tą gerovę ir ramybę gauti kaip palaimą, nes pasitikime Dievu.

Lyg ir panašūs dalykai. Abu keliai žada tą patį. Tačiau vienas pasirinkimas atveda mus prie laikino ir paviršutiniško pasitenkinimo. O kitas – prie gilios ir išliekančios palaimos. 

Kasdienė mana. Pastorius Mindaugas Pikūnas