Tokia jauna Žemė

Mano kambaryje stovi dvi knygų spintos. Vieną iš jų prieš daug metų padarė mano senelis, o kitą prieš 31 metus – aš pats. Nemažai turėjau padirbėti, kad spinta gautųsi tokia pat. Dėl antrosios datos esu tvirtai įsitikinęs, nes tai mano sūnaus gimimo data. Pirmosios spintos amžių aš galiu nustatyti apytiksliai, nes tuomet aš turėjau visai nedaug metų. Šis paprastas pavyzdys parodo, kad yra tiesioginiai ir netiesioginiai amžiaus nustatyto metodai. Mes tiksliai žinome savo amžių ir mes, pasižiūrėję į pasą, galime sužinoti bet kurio žmogaus amžių. Bet kokio rankų darbo daikto amžių yra nesunku nustatyti, jeigu turime dokumentus, nurodančius pagaminimo datą. Tačiau jeigu tokių dokumentų neturime, tai galime naudotis netiesioginiais metodais. Kalbant apie Žemės amžių, čia kaip tik ir naudojami netiesioginiai metodai, todėl jau antras amžius, kai tarp evoliucionistų ir kreacionistų nesibaigia ginčai.

Atsiradus evoliucionizmui, iškilo tikra Žemės amžiaus nustatymo problema. Iš tikrųjų evoliucijos teorijos šalininkai nusprendė, kad Žemė turi turėti nepaprastai daug metų. Ir tai visai suprantama, nes visa evoliucijos teorija sukurta remiantis spėliojimais, kad egzistavo ilgi Žemės istorijos laikotarpiai. Priešingu atveju apie jokią evoliuciją negalėtų būti nė kalbos, kadangi numatomas vienų klasių gyvūnų tapsmas kitomis gyvūnų klasėmis reikalauja šimtų milijonų metų.

Populiariausi amžiaus nustatymo metodai yra izotopiniai. Viename šiuolaikiniame biologijos vadovėlyje optimistiškai pareiškiama, jog: „Fizikos mokslo raida biologams šiuo metu pateikė keletą efektyvių metodų nustatyti įvairių žemės plutos uolienų amžių. Šių metodų esmė ta, kad yra atliekama įvairių izotopų bei galutinių radioaktyviojo skilimo produktų uolienų pavyzdžiuose santykio analizė ir (atliekamas) tyrimų rezultatų santykis su pradinių elementų skilimo laiku“ (Zacharovas ir kt. aut. 2008, 51 ps). Atrodytų viskas paprasta ir įtikėtina. Tačiau, štai, kokios iškyla problemos.

Mes visiškai nieko nežinome apie pradinę Žemės plutos būklę. Mes nežinome, koks buvo izotopų santykis tais (kaip spėliojama) labai senais laikais.

Mes nežinome ar, tarkim, prieš du milijardus metų (baisu pagalvoti) urano ir kitų izotopų skilimo greitis buvo toks pat kaip dabar.

Mes nežinome, ar analizuojamos sistemos (turima galvoje vieta, kur yra vienas ar kitas izotopas) buvo atviros ar izoliuotos.

Mes nežinome, kas vyko su šiomis uolienomis. Mes nežinome, kokie buvo sluoksnių stūmiai/nuostūmiai ir perslinkimai ir kokiu laipsniu vyko vienokia ar kitokia erozija.

Prie šių keturių punktų reikia dar pridėti du.

Sukurtoji Žemė turėjo storą debesų sluoksnį (taip vadinamas vandens-garų sluoksnis), kuris ekranizavo Žemės paviršių nuo kosminių spindulių. Tai sumažindavo anglies C14 kiekį ir, darant fosilijų radioaktyviosios anglies analizę, padidindavo amžių.

Neptūno planetos magnetinio lauko tyrimas, pasitelkus „Voyager 2“, leido padaryti prielaidą, jog prieštvaniniais laikais aplink Žemę buvo ženkliai didesnis magnetinis laukas (Humphreys, 1990). Šis stiprus magnetinis laukas taip pat buvo papildomas efektyvus ekranas kosminiams spinduliams, kas savo ruožtu sumažindavo Žemėje anglies C14 kiekį ir didindavo tariamą fosilijų amžių (Humphreys, 2009).

Visa, kas buvo aukščiau išvardinta, padaro izotopinius metodus labai ir labai apytiksliais Žemės amžiaus nustatymo instrumentais. Be to, atliekant šiuos matavimus labai smarkiai veikia žmogiškasis faktorius. Noras bet kokia kaina patvirtinti mylimą teoriją arba mokslinę kryptį, kuriai buvo pašvęstas visas gyvenimas, dažnai apsprendžia atliekamo eksperimento metodiką.

Kitas pavyzdys gerai iliustruoja, kaip subjektyviai evoliucionizmo pasaulėžiūros šalininkai atlieka įvairus datavimus. Šis pavyzdys susijęs su paleontologijos tyrinėjimais Afrikoje, nustatant įvairių iškastinių liekanų amžių. Galimų žmogaus pirmtakų paieškos yra kardinaliai susietos su pačiais įvairiausiais datavimais. Ši beveik detektyvinė „istorija“ susijusi su primato kaukolės (ta kaukolė yra žinoma kaip pavyzdys KNM-ER 1470) amžiaus nustatymu. Iš pradžių buvo gautas 212 – 230 milijonų metų rezultatas, kuris remiantis fosilijomis, buvo pripažintas esantis neteisingas (tuo metu dar nebuvo žmonių), po ko buvo mėginama nustatyti to regiono vulkaninių uolienų amžių. Praėjus keliems metams, kurių metu buvo publikuojami įvairūs tyrimų rezultatai, buvo „sutarta“ dėl 2,9 milijonų metų (nepaisant to, kad tie tyrimai, kaip ir Australopithecus, atskirdavo „gerus“ rezultatus nuo „blogų“). Tačiau darbai šia kryptimi tęsėsi, nes „tyrėjai niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, jog kaukolė 1470 yra tokia sena“. Tuose pačiuose sluoksniuose rasto visai kito gyvūno (kiaulės) liekanų tyrimas patvirtino mokslinės bendruomenės nuomonę, kad kaukolė turėtų būti dar jaunesnė. Tolimesni uolienos tyrimai dar labiau sumažino radiometrinį šios kaukolės amžių – iki 1,9 milijonų metų, ir vėl buvo surasti duomenys, kurie „patvirtino“ eilinį skaičių (K.Hem‘as su bendraautoriais 2007, 77-78 ps). Galimas daiktas, tyrėjams reikėjo dar „pasitempti“ ir pritemti ginčytinos kaukolės amžių iki kelių tūkstančių metų, tačiau tas jau neįėjo į jų planuos.

U.Dž. Glashaueris (WJ. Glashauer) savo knygoje rašo: „Ne dažnai pasitaiko, kad, nustatant Žemės amžių, tarp savęs nesusiję metodai duotų vienodus rezultatus. Daugeliu atveju šie metodai net duoda tokius skirtingus vertinimus, kad mokslininkai dalį nesutampančių su evoliuciniais supratimais rezultatų paprasčiausiai ignoruoja. Be to įvairūs radiometriniai metodai visai nėra vieni nuo kitų nepriklausomi: taip, pavyzdžiui, kalio ir rubidžio matavimų kalibravimas vyksta remiantis urano metodu, o visi, kartu paėmus, tų matavimų rezultatai yra kalibruojami pagal evoliucinę geochronologinę skalę“ (Glashaueris, 1994, 46 ps.). Na, o pats „urano-švino datavimo metodas sukėlė tiek daug anomalinių aiškinimų, kad net tarp evoliucionistų įgijo blogą vardą“ (Taylor, 1994, 62 ps.).

Evoliucionistas, filosofijos daktaras Viljamas Stensfildas (William Stansfield, Ph.D., California Polytech State) pareiškė: „Akivaizdu, jog radiometrinės technologijos negali būti absoliučiais datavimo metodais, kuriais jos pretenduoja būti. Konkretaus geologinio sluoksnio amžiaus įvertinimas, atliktas įvairiais radiometriniais metodais, dažnai labai skiriasi (kartais net šimtais milijonų metų). Nėra absoliučiai tikslių radiometrinių „laikrodžių“, kuriais būtų galima išmatuoti ilgus laikotarpius“.

Šie pavyzdžiai viena vertus, duoda supratimą apie radiometrinio datų nustatymo tikslumą, o kita vertus – suteikia galimybę įvertinti evoliucionistų tyrimų „objektyvumą“ šioje srityje.

Kitas metodas – geochronologinis – yra dar mažiau patikimas ir objektyvus už izotopinį metodą. Jo esmė yra tokia: „Geologinių darinių sąlyginio amžiaus ir jų padėties stratigrafiniame stulpelyje nustatymo pagrindas, yra gyvybės evoliucinės raidos charakteris Žemėje geologinio laiko eigoje ir išsilaikiusios gyvybės formų organinių liekanų nuogulos uolienose (uolienų) formavimosi laiku kiekvieno sekančio periodo metu. Tačiau evoliucijos istorija Žemėje savo ruožtu yra grindžiama uolienų sluoksniuose esančia informacija, iš kurių kiekvienas (sluoksnis) yra priskiriamas vienai (epochai) iš geologinės sekos epochų“ (Morris, 1995, 304 ps.). Kitais žodžiais tariant, geologai nustato uolienų amžių pagal suakmenėjusių gyvūnų amžių, kurie savo ruožtu, kai neišvengiama, markiruoja/ženklina vieną ar kitą geologinį sluoksnį. Nelabai jau tiksli ir objektyvi metodika.

Yra dar viena labai didelė metodų grupė, kuri remiasi universaliomis materijos savybėmis, suformuluotomis Antrajame termodinamikos dėsnyje. Įkandin Henrio Morriso (Henry Morris) pacituosime paprastą Antrojo termodinamikos dėsnio apibūdinimą žinomo evoliucionisto ir aktyvaus humanistinio judėjimo dalyvio Aizeko Azimovo žodžiais: „Visatoje nuolatos didėja betvarkė“. Neatsiejamas nuo Antrojo termodinamikos dėsnio yra supratimas entropija* arba betvarkės laipsnis sistemoje. „Antrasis dėsnis teigia, kad bet kokios sistemos entropija arba didėja (izoliuotoje arba universalioje sistemoje), arba yra linkusi didėti (atskiroje atviroje sistemoje)“ (Morris, 1995, 178-179 ps.).

*Entropija (gr.) 1. fiz. Termodinaminės sistemos būseną apibūdinantis kintamasis dydis; išreiškia izoliuotos sistemos reiškinių negrįžtamumą (Tarptautinių žodžių žodynas; vert. pastaba).

Visi išvardinti netiesioginiai metodai liudija, kad Žemė (ir, žinoma, Visata) yra šimtus tūkstančių kartų jaunesnė, negu norėtų evoliucijos šalininkai. Visų šių gamtinių/natūralių fizikinių reiškinių priežastis daugiau ar mažiau yra Antrojo termodinamikos dėsnio pasireiškimai. Tai urano ir torio skilimas, dėl ko aukštutiniuose atmosferos sluoksniuose susikaupia helis; nuolatinis didelio kiekio meteoritinių dulkių kritimas ant Žemės; reguliarus įvairių elementų išplovimas iš sausumos į vandenynus; sausumos lygio žemėjimas dėl dirvožemio erozijos; mąžtantis Žemės magnetinis laukas; kosmoso dulkės, krentančios ant Mėnulio. Taip pat vyksta lėtas Žemės aušimas, o greta uolienų dalelių radioaktyvaus galio buvimas nurodo, kad ten yra polonio, kuris labai greitai skyla. (Glashaueris, 1994).

Dėl ribotos šio straipsnio apimties galime pateikti tik du išsamiau aprašytus mūsų planetos amžiaus tyrimus. Pirmasis tyrimas (kaip parodė skaitlingi matavimai, kurie buvo atlikti Anglijoje ir JAV) nustatė, kad dėl energijos eikvojimo mūsų Saulės diametras nuolatos mažėja, maždaug 16 km per metus greičiu. Jeigu Saulė egzistuotų tik 100 000 metų, tai jos diametras būtų dvigubai didesnis už dabartinį ir Žemėje, dėl mūsų šviesulio viską sudeginančio karščio, jokia gyvybė negalėtų egzistuoti.

Kitas pavyzdys susijęs su Žemės magnetiniu lauku, kuris taip pat palaipsniu mažėja. Daktaras Tomas Barnes (Thomas G.Barnes fizikos profesorius El-Paso universitete, JAV), pripažintas magnetinio lauko srities specialistas, rašo: „Jeigu mes grįžtume 10 000 metų atgal, tai Žemės magnetinis laukas būtų toks pat stiprus, kaip magnetinės žvaigždės. Magnetinė žvaigždė yra panaši į mūsų Saulę: ji turi branduolinės energijos šaltinį. Galima drąsiai sakyti, kad mūsų Žemė niekuomet neturėjo stipresnio magnetinio lauko už žvaigždės magnetinį lauką. Tai apriboja Žemės amžių iki 10 000 metų“ (Joe White and Nicholas Comninellis, 2005, 76 ps.). Galima užtikrintai pasakyti, kad, esant tokiam magnetiniam laukui, gyvybė Žemėje būtų neįmanoma. Skaitlingi įvairių šalių biofizikų tyrimai, tarp jų ir buv. Sovietų Sąjungos, parodė, kad stiprus magnetinis laukas pražūtingai veikia gyvybiškai svarbias augalų ir gyvūnų funkcijas.

Daugiau kaip 100 pačių įvairiausių metodų liudija apie nedidelį Žemės ir Visatos amžių (Joe White and Nicholas Comninellis, 2005, 82 ps.).

Žinoma, visa tai yra netiesioginiai mūsų planetos amžiaus nustatymo būdai, tačiau mes turime ir tiesioginį jos jauno amžiaus įrodymą, kuris yra užrašytas dokumente, kurį žmonijai davė jos Kūrėjas. Pirmuose Pradžios knygos skyriuose yra tiksliai aprašyti mūsų pasaulio sukūrimo laikotarpiai. Šiuose skyriuose laikotarpius, kurie yra paprastos Žemės paros, buvo mėginta įvairiai aiškinti. Tai (jog jie yra paprastos paros) patvirtina skaičiavimai, padaryti atsižvelgiant į Tikimybių teorijos principus (Humphreys, 2009). Sukūrimo dienas mėginta asocijuoti/sieti su milijonais metų, o laiką tarp įvykių, kurie užrašyti Pradžios knygos pirmojo skyriaus 1 ir 2 skirsneliuose, apskaičiuoti šimtais milijonų metų. Ir visa tai buvo daroma, kad įtiktų evoliucijos teorijai. Čia neturime galimybės išsamiai aprašyti visus nepavykusius mėginimus surasti kompromisą tarp kreacionizmo ir evoliucionizmo. Paprasčiausiai reikėtų pamąstyti: „Kas bendro tarp šviesos ir tamsos?“ (2Kor.6,14) ir „Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį?“ (Jok.3,11).

Ir dar. Šio straipsnio pradžioje aprašiau, kaip buvo pagamintos dvi spintos. Taigi, niekas manęs neįtikins, ir aš esu įsitikinęs, jog neįtikins ir jokio sveikai mąstančio žmogaus Žemėje, kad trečia spinta gali atsirasti savaime. Tik reikia palaukti du – tris šimtus milijonų metų. Tačiau juk būtent tokiu būdu stengiasi save įtikinti evoliucionizmo pasaulėžiūros šalininkai, manipuliuodami išgalvotais spėliojimais, kad iš negyvos materijos susiformavo gyvi organizmai, kurie yra nepalyginamai/neaprėpiamai sudėtingesni už bet kurį žmogaus pagamintą daiktą.

„Vera i žyzn“ Nr. 2010/2